7 skyrius | Nepamirštamas gyvenimas

335 33 17
                                    

SEPTINTASIS SKYRIUS

LAISVOJI KARALYSTĖ

- UŽDRAUSTA TIESA -

DERENAS

Įsivyrauja mirtina tyla. Galėjau girdėti savo neritmingą širdies plakimą, kuris vis didėjo su kiekviena Lorinso delsiama sekunde. Prisiekiu, dar kelios akimirkos ir būčiau sutraiškęs rankoje laikomą telefoną.

- Buvo surengta viena ataka bandant įsiveržti į rūmus. Žuvo keli maištininkai. Keli sargybiniai sunkiai sužeisti, - jo balse nevykusiai bandomas paslėpti liūdesys ir beviltiškumas suerzina mane dar labiau.

- Negaliu čia likti. Viskas nueis velniop, jei mano žmonės bus puldinėjami kiekvieną dieną, - prieš pateikdamas šį staigų sprendimą negalvoju apie jokias pasekmes. Negaliu rankas sudėjęs sėdėti arba aklai sekioti paskui besielį, kuris akivaizdu, jog kažką rezga už mano nugaros.

- Nemesk savo planų. Privalai gauti jų pasitikėjimą antraip žus dar daugiau. Myliu jus kaip savo sūnus, bet šiuo metu tiek tau, tiek ir Evanui nesaugu kirsti sieną ir grįžti namo. Atėjo sunkūs laikai, kurie reikalauja visų įmanomų priemonių.

Zakarijaus bandymas įkvėpti man stiprybės visiškai nepadeda. Nė nepajuntu kaip mano sugniaužtas kumštis skrieja į sieną ją kiek aptrupindamas. Vos spėjusios užsitraukti senosios žaizdos ir vėl atsivėrė. Aukso spalvos kraujo lašeliai nudažo mano ranką. It užhipnotizuotas stebiu žaizdas, kol išgirdęs krebždesį kitame telefono gale atsipeikėju iš sąstingio. Tyliai nusikeikiu ir skubiai paslepiu kumštį kelnių kišenėje. Tačiau šioje jau kažkas gulėjo. Sutrikęs ištraukiu pakabutį, kuris vos man prilietus baltą akmenį nutrenkia nestipria elektros srove. Neaiškiai prisimenu, kaip jį man atidavė Evanas.

Laiko šiam įvykiui apgalvoti dabar neturiu, mat mano kambario durys atsidaro ir aš skubiai amuletą sugrūdu atgal į kišenę.

- Pas mane atėjo brolis, turiu eiti, - atsisveikindamas su Zakarijumi palengva atsisuku į svečią, kuris greitai paaiškėja, kad yra visai ne Evanas, o melo valdovė Sintija.

Nelaukęs Loriso atsakymo greitai padedu ragelį įsistebeilydamas į merginą, kurią dar mačiau prieš pusdienį, tačiau, atrodė, kad nesimatėme ištisas savaites. Nesuvokiau, kodėl jaučiau tokį stiprų prisirišimą būtent prie jos. Visa tai buvo uždrausta. Neleistina. Neturėjau jokios teisės su ja kalbėtis, tačiau šįkart man tai visai nerūpėjo. Visą gyvenimą gerbiau taisykles, o dabar tiesiog norėjau jas sutrypti ir pamiršti. Troškau to, ko turėti negalėjau. O mano gyvenimas ir tesisuko tik aplink šią frazę.

- Pagaliau nusprendei pasirodyti, - prabilau pirmasis pralauždamas ledus.

Lėtai atitraukdamas telefoną nuo ausies įdėmiai ją stebiu. Mergina šypteli. Tą akimirką man sukyla tiek daug jausmų, jog vienu metu noriu ant jos niršti ir rėkti, kad pastatė tiek mane, tiek ir mano žmones į tokį pavojų, kad šioje karalystėje gyvena vien tik juokdariai, mėgstantys chaosą ir intrigas, tačiau užteko vien tik pažvelgti į jos auksines akis, jog užsičiaupčiau, rodos, visai amžinybei. Visas pyktis subliūkšta. Akimirką, net įsimyliu tą iki gyvo kaulo įgrisusią auksinę spalvą. Užsimanau ją stipriai apkabinti ir niekada nepaleisti. Ir šis jausmas man visiškai nepatiko. Šiuo laikotarpiu turėjau mąstyti blaiviai, o ši mergina kūrė margą chaosą mano galvoje.

- Neturime daug laiko, - suskumba pasiaiškinti. - Ištrūkau kaip galėdama anksčiau.

Sintiją nutraukia duslus bilstelėjimas į duris. Prisimenu, kad prieš pusvalandį pakviečiau Evaną ateiti iki manęs, jog galėtume aptarti kelis reikalus. Nežinojau, kada galiu jo tikėtis, tačiau brolis pasirinko patį netinkamiausią laiką.

You've reached the end of published parts.

⏰ Last updated: Jan 24, 2022 ⏰

Add this story to your Library to get notified about new parts!

Tamsos KarūnaWhere stories live. Discover now