Tamsos Karūna

4 | Naujas žaidimas

KETVIRTASIS SKYRIUS

LAISVOJI KARALYSTĖ

- NAUJAS ŽAIDIMAS -

DERENAS

Nuostabos pilnas atodūsis paliko mano lūpas. Vos mintyse sugebėjau apdoroti besielio pirmuosius žodžius šiame susirinkime. Nors jo klausime ir nebuvo galima įžvelgti, kokio didelio įžeidimo, o tik nevykusią provokaciją, vis tiek nesitikėjau, kad Samuelis stos žaisti būtent tokio žaidimo. Buvau azartiškas ir bet kokia kaina pasiryžęs įveikti kiekvieną gautą iššūkį. Valdovas nė karto per mūsų susitikimą neužsiminė, kad būtų svarstęs ir apie galimybę nesuvienyti mūsų karalysčių, o kaip tik ragino kuo greičiau viską pradėti. Man nepatiko, toks besielio dviveidiškumas. Iš jo kalbų jau buvau susidaręs nuomonę, jog šis visgi stos į mano pusę. Rodos, per anksti padariau netinkamas išvadas. 

Mano klaida. Privalau išvengti tokių betikslių klaidų darymo.

Tylėjau stipriai sučiaupęs lūpas. Būtų neprotinga prasižioti šioje situacijoje. Nebuvau šitam pasiruošęs. Apskritai, viskas čia mane tik išmušė iš vėžių ar dar kaip nors kitaip bandė mano ir taip negeležinę kantrybę. Jaučiausi, taip lyg švaistyčiau savo brangų laiką kažkokiems niekams. Tačiau karas nebuvo paprastai išsprendžiama smulkmena. Sau pažadėjau, kad viską išspręsiu ir išgelbėsiu savo žmones. Net jei dėl to ir paaukosiu kelias savo nervų ląsteles. Aukotis dėl geresnio rytojaus buvo verta. Nesugalvojau geresnės dovanos saviškiams nei ramybė ir saugus rytojus, kai visą laiką turėjai žvalgytis pro petį ar tik priešas iš kurios pusės neatjoja.

Net ir artimiausieji gali išduoti. Šią gyvenimo pamoką išmokau skaudžiausiu būdu. Mane išdavė tikrai ne vienas ir ne du asmenys. Per pastarąjį mėnesį išvydau nukrintant kaukes net ir nuo tų veidų, kuriuos tikėjausi mažiausiai pagauti perėjus į priešo pusę. Įtarinėjau kiekvieną. Kad ir kaip skaudu, nenorėjau ir Evanu aklai pasitikėti. Nors brolis ir tebuvo vienintelis likęs šeimos narys, nedrįsau nė pagalvoti, ką jam teko padaryti, jog niekieno nepastebėtas nusigautų iki Šviesos karalystės ir rastų merginą, kurios ieškojau. Tačiau būtent šioje vietoje galai ir nesirišo. Abejojau, kad tai ir buvo pagrindinis jo tikslas. Būtent taip pat dvejojau ir dėl besielio keistų motyvų ir dviprasmiškų kalbų. Įsivėliau į užburtą paslapčių ratą, iš kurio, rodos, ištrūksiu dar negreitai.

- Ar kažkas norėtų pasisakyti? – po poros sekundžių nejaukios tylos prabyla Samuelis.

Nejučiomis žvilgtelėjau į šalia jo sėdėjusį vyrą. Šis keistai šyptelėjo, bet greitai burną pridengė ranka apsimesdamas, kad jį apėmė nuovargis. Negalėjaau išleisti iš akių šio asmens. Nė vienas iš čia sėdėjusių nekėlė tiek daug įtarimų, kaip šis tamsiaodis. Nenorėdamas išsiduoti nenoriai perkėliau savo žvilgsnį ant Samuelio. Noras stipriai jam smogti niekur nedingo, bet taip ir likau sėdėti savo nepatogiame mediniame krėsle.

- Kaip galime visi vienas kitam įrodyti, kad esame verti šios svarbios sąjungos? – nepabijojau kalbos pradėti pirmasis.

Aplink gausiai nukrautą stalą sėdėję tarybos nariai neramiai susižvalgė. Keli net ėmė nemandagiai tarpusavyje murmėtis.

- Ką mes turime įrodinėti?! – piktai sušuko kažkas tarp sėdinčiųjų viduryje. Geriau įsižiūrėjęs pastebėjau jauną vaikiną neramiai sėdintį savo nušiurusioje kėdėje. Kiek palinkęs į priekį metė žvilgsnį tikėdamas mane išgąsdinti. Tačiau tokių per visą savo gyvenimą prisižiūrėjau užtektinai, jog suprasčiau, kad jaunuolis gali tik piktai paurgzti, bet nedrįs rimtai įkąsti. – Mes esame šimtus kartų stipresni už jus, Tamsiuosius.