Žvaigždės

2. Koridorius

Koridorius. Tas suknistas koridorius.

Baltaplaukė devynerių metų mergaitė buvo kambaryje, kuriame buvo tik radiatorius prie kurio ji ir buvo prirakinta. Mergaitė visiškai nieko neprisiminė, nei savo vardo, nei kaip čia pateko. Ji vilkėjo baltą suknelę ir apyrankę ant kurios užrašyta - “ Mes mylim tave, Jūrate”. Jūratė. Ji manė, kad tai jos vardas. Ją supo baltos sienos. Kambaryje buvo tamsu, tik iš  “koridoriaus” švietė šviesa, vos vos apšviečianti jos kambarį. Mergaitė vis mąstydavo kas už tų durų. “Nors ne, ten tik vieta kurioje turi būti durys. Štai kaip šviesa iš “koridoriaus” patenka į mano kambarį. Ar ten išvis kadanors buvo durys?” - mąstydavo ji. Mergaitė jaučia, kad pradeda eiti iš proto. Ją maitindavo tik vieną kartą į dieną ir visada būdavo ta pati grikių košė ir vandens stiklinė. Porcija tam, kad palaikytų gyvybę. Ji niekada nematydavo kas ją maitindavo, nes maistas būdavo jau prie jos, kai ji pabusdavo. Nors ir vimdė nuo tos košės, bet ji ją valgydavo, nes norėjo gyventi.
Praėjo kelios dienos, o gal savaitės. Ji nebesuvokė laiko. Jau seniai jos nebemaitino. Ji buvo nusilpusi. Praeitą kartą, kai pabudo, vietoj masto buvo padėtas peilis. Ji kaip tik laikė jį rankose ir galvojo: “ Kam jis man? Aš jo niekaip negaliu suvalgyti. Ką padarytų drakonas? Koks dar drakonas? Kas man darosi?“. Ji iš lėto ėjo iš proto. Mergaitė pradėjo matyti kaip baltos sienos nusispalvindavo ryškiomis spalvomis, o šviesa iš koridoriaus virsdavo akimis, kurios mirksėdavo įvairiais blyksniais. Peilis tapo kažkuo panašiu į flomasterį, o balsas galvoja ištarė: “Pabandyk nuspalvinti su juo ranką. Žinau, kad tau patiks.” Ji paklausė balso. Pasiėmė “flomasterį” ir pradėjo piešti ant prirakintos rankos. Jos akys mirgėjo, ji nesuprato ką jaučia. Balsas sakė piešti vis stipriau ir stipriau, kol ji pradėjo naudoti visas savo esamas jėgas. Ji jautė kažką šilto sau prie kojų, bet tai nebuvo svarbu. Mergaitė prarado sąmonę, kai “nusipiešė” ranką. Jos balta suknelė tapo pusiau raudona nuo šilto kraujo. Atsigavusi ji jautė skausmą. Prie jos netikėtai atsirado maisto, daug maisto. Ji viską suvalgė. Dalį išvėmė, bet jėgas atgavo. Mergaitė nesuprato, kad ji nusipjovė ranką. Ji lėkte nulėkė pro tarpdurį į “koridorių”. Koridorius buvo ilgas, o jo gale buvo milžiniškos raudonos durys. Mergaitė tiesiog bėgo palikdama kraujo kelią link, kaip ji galvojo, laisvės. Iš paskutiniųjų jėgų ji atidarė duris ir išvydo rojų. Į ją švietė akinanti balta šviesa ir viskas atrodė lyg iš pasakos. Mergaitė atsigulė ant žolės ir ramiai užmerkusi akis pasitiko likimą.
Daktaras Alfredas iškvietė medikus, nors jau ir taip buvo aišku, kad šizofrenija serganti devyniolikos metų Jūratė jau buvo mirusi. Čia ją gydė jau 10 metų. Niekas nesuprato kaip ji pavogė peilį. Juk Berlyno psichologinės sveikatos centras buvo vienas iš geriausių. Tai jau nebebuvo svarbu. Merginos jau nebebuvo šiame pasaulyje. Jai jau niekas nebepadės.