Žvaigždės

4. Bailiukės Skotos nuotykiai

Nusikelkime atgal į laikotarpį, kai Žemėje viešpatavo gyvūnai ir viskas buvo paprasčiau. Buvo tik viena taisyklė: “Valgyk arba būsi suvalgytas”. Aišku, ši taisyklė neegzistavo tiems, kurie buvo mitybos grandinės viršuje. Tokia buvo mūsų pagrindinė herojė, kardadantė tigrė Skota. Ji su banda gyveno miškuose. Buvo pavasaris, gal vasara, bet buvo šilta. Jau seniai nelijo lietus. Aš galiu tik pasakyt, kad ji turėjo tris brolius, o jos tėvas buvo bandos vadas. Jų vardų aš neminėsiu, nes jie ne tokie svarbūs. Ši istorija apie Skotą, Skotą ir jos gyvenimą. Matot, ją pats tėvas prieš kelias savaites ištrėmė iš bandos. Ištrėmimo priežastis – Skotos silpnybės ir baimės, ir dar tas, kad ji buvo patelė. Tokia patelė kaip Skota buvo silpnoji grandis, kuri prašėsi būti ištremta. Tą tėvas ir padarė. Po to miškuose ji aimanavo ir galvojo, kad viskas baigta, bet iš tikrųjų niekas dar nebuvo baigta. Natūralūs instinktai privertė ją pakilti ir sumedžioti sau maisto. Skota miškuose surado elnią. Po truputį prie jo sėlino mėgindama neužlipti nei ant vienos šakelės. Ji buvo prie pat jo. Skota šoko tiesiai ant elnio ir sudraskė jį į skutelius, dabar ji turėjo maisto bent dienai.
Štai praeina trys dienos. Skota vis dar klaidžiojo tame pačiame miške. Elnias buvo visas suėstas, tačiau dar buvo likučių grifams.
Tą vakarą viskas ir prasidėjo. Skota išėjo iš miško ir pirmą kart pamatė saulėlydį. Skota žiūrėjo į saulę iki pat saulėlydžio pabaigos. Aišku dėl to jai užtemo akyse. Štai tada įvyko pirmas kartas. Širdis pradėjo daužytis lyg pasiutus, jai užėmė kvapą ir ji nualpo. Aš pasakysiu, kad tai pasikartojo dar kelis kartus, nors ji daugiau ir nebežiūrėjo į saulę.
Nusikelkime dar savaitę po priepuolio. Skota grįžo į mišką. Kelias dienas ji stebėjo savo bandą, savo tėvą, brolius. Skota pajuto liūdesį, bet kartu ir nevaldomą pyktį. Ji nėrė tolyn į mišką.
Prabėgo keturi mėnesiai kol ji paliko mišką ir išlindo į lygumas. Kaip nekeista jai puikiai sekėsi. Ji pamiršo šeimą, lygumose susirado uolą ir ten įsikūrė. Vakarai vis dar buvo gąsdinantys, bet ji prie to buvo jau pripratusi.
Prasidėjo žiema, o tuo pačiu ir visi sunkumai. Juk žiemą kaip ir dabar, ir tuo laikotarpiu greitai temo. Nors ir nekalbėjau apie tai kaip ji maitindavosi, bet dabar jai trūko maisto, vandens ir šviesos. Šviesa tigrei labai pagelbėtų, nors nebebūtų priepuolių. Keista, bet dar nesnigo nors ir buvo velniškai šalta.
Skotai viskas pradėjo įgristi. Nusibodo uola, nusibodo būti vienai, nusibodo viskas.
Kardadantė dar vieną dieną prabuvo uoloje, bet nežinomas jausmas ją traukė iškeliauti. Dar vis nesnigo. Ji žygiavo sušalusia žeme per lygumas ieškodama kažko ko visiškai nesuprato. Neužilgo ji priėjo kalnus. Tigrės galvoje iš karto iškilo maisto mintys, juk kalnuose gyveno kalnų ožiai. Kalnai nebuvo labai statūs, todėl ji, nors ir neturėdama jėgų, pradėjo kopti viršun. Užkopus ant vienos iš viršūnių Skota nusprendė pailsėti. Viskas čia buvo apaugę medžiais, kurie jau seniai buvo numetę lapus. Pro medžius matėsi beveik viskas. Tigrės akį užkabino už medžio esanti kraujo bala. Instinktų užvaldyta tigrė iš lėto prisėlino prie balutės. Ten buvo išdraskyti dviejų ožių, patelės ir patino, lavonai. Ji kibo ėsti dvėselieną. Jai to reikėjo. Juk tai yra maistas nors ir pabuvęs, bet vis tiek maistas. Per visą tą badavimo laiką tigrė vėl buvo soti. Tada pradėjo temti ir vėl priepuolis, ir vėl nualpimas.
Nekro buvo vienas. Jam buvo liūdna, jis bliovė. Viskas taip greit įvyko, kad jis tik prisiminė kaip bėgo nuo kardadančių bandos ir dar vis mintyse girdėjo savo tėvų „rėkimą“. Jis lėkė kaip pasiutęs, kol iš baimės nualpo. Štai dabar, kai temo, jis pradėjo ieškoti tos vietos kur buvo užpulti jo tėvai. Jis ėjo ilgai. Kai Nekro pasiekė tą vietą, jau buvo sutemę. Jis savo akimis negalėjo patikėti. Prie jo tėvų palaikų gulėjo kardadantė tigrė su kruvinomis iltimis.
Atsibudusi Skota prie savo snukio pamatė milžiniškus ožio ragus artėjančius tiesiai į ją. Ji nespėjo sureaguoti kaip buvo nusviesta į medį, bet užtat girdėjo ožio mekenimų nuotrupas apie bandą ir tėvus. Jis mekeno apie bandos vadą. Rudas kailis, ilgos iltys, prakirsta akis. Skota apibūdinime įžvelgė savo tėvą. Greitai pakilusi nuo žemės tigrė vikriai ir greitai pradrėskė ožiui koją ir pabandė paaiškinti, kad ji „gera“ tigrė. Ožiukas patikėjo jos  žodžiais ir prisistatė kaip Nekro. Jis kartu su Skota pasiliko nakčiai, prie jau pūti pradėjusių ožio tėvų. Skota pagaliau suprato ko tada ieškojo. Ji ieškojo pabėgimo nuo vienatvės ir suradusi Nekro jos galvoje atsivėrė keršto planas. Koks bebūtų absurdiškas planas, bet ji norėjo su ožiu atkeršyti bandai.
Prabėgo keturios dienos nuo Skotos ir Nekro susitikimo. Jie tapo gerais draugais, net gi geriausiais. Tigrė išsakė savo keršto planą ožiui ir jis iškart sutiko. Jam vis tiek nebebuvo ko prarasti. Visas tas dienas jie klaidžiojo po kalnus ieškodami išėjimo ir taip pat maisto. Ožiui reikėjo tik žolės, o tigrė turėjo medžioti, bet Nekrui tai netrukdė, jis buvo supratingas ožiukas. Štai jie pasiekė išėjimą iš kalnų, kuris vedė į spygliuočių miškelį, ir nužygiavo gilyn.
Miške jie surado briedį Isolą. Jo ragai buvo labai dideli ir išsišakoję, išmarginti įvairiais raštais. Briedis buvo pagyvenęs, bet nebuvo praradęs savo jėgų ir tik tai jo manymu jam suteikė stiprybės. Prieš penkis metus jis atsiskyrė nuo bandos, visiškai netyčia. Raguotasis pamatė drugelį ir nusekė paskui jį. Jis pradėjo gyventi vienas miške. Kai per daug galvodavo apie vienatvę, jam kaip ir jo būsimiems draugams užeidavo priepuoliai. Isolas su tuo susitaikė ir gyveno toliau. Štai dabar prie jo netikėtai priėjo kardadantė tigrė ir kalnų ožys. Jie pakvietė jį eiti kartu. Isolas sutiko, nes jam pakako tų penkerių metų vienatvės.
Skota manė, kad turėdama ožį Nekro ir briedį Isolą ji buvo pasiruošusi. Iš miško jie grįžo į kalnus. Atėjo naktis. Skotai pagaliau pagerėjo, ji nebealpdavo. Draugai surado uolą, kaip tik jiems trims. Skotai uola pasirodė labai panaši į jos senąją, bet ši buvo didesnė. Nekro nieko nelaukęs atsigulė ant pilvo ir užmigo, o Isolas priėjęs prie Skotos pradėjo su ja bendrauti. Jie kalbėjo apie vaikyste, gyvenimą ir Isolas pasijautė tikru, šios trijulės, šeimos nariu. Po atsivėrimo valandėlės jie irgi užmigo.
Eidami per kalnus ir per lygumas jie užtruko mėnesį. Isolui ir Nekrui sušalusios žolės pakako, bet Skota turėjo kentėti badą ir tik kartais sumedžioti kokį drontą arba zuikutį. Trys draugai pasiekė mišką. Mišką, kuriame Skota ruošėsi atkeršyti tėvui, Nekro atkeršyt bandai, o Isolas tiesiog nenorėjo būti vienas. Miškas jau nebežaliavo ir Skotos planui tai labai trukdė. Įžengusi į mišką Skota pajuto bandos kvapą ir kartu su Isolu ir Nekro ji nusekė paskui jį.
Nepraėjo net dvi dienos kaip trijulė jau iš toli stebėjo tigrų bandą. Kaip tik dabar banda dorojo tasmanijos tigrę. Tigrai buvo įsikūrę proskynoje, kurioje nebuvo tiek daug medžių, o trijulė buvo įsitaisiusi ant mažo kalniuko prie jų. Nekro pasiūlė pulti naktį ir tigrė su briedžiu sutiko.
Atėjo naktis. Trijulė sėlino prie miegančios bandos. Skota liepė eiti tiesiai prie bandos vado. Skotos tėvas miegojo ant akmens, kaip ir tekdavo vadui. Skota priėjo prie jo pirma ir įkando jam su savo milžiniškom iltim į kaklą. Tėvas net nespėjo pajusti. Skota kartu su savo draugais stovėjo ant akmens. Ji užriaumojo, taip parodydama, kad yra nauja bandos vadė. Visi tigrai atsibudo. Kai kuriems nepatiko toks greitas pasikeitimas, todėl jie pradėjo pulti trijulę. Skotą užstojo Isolas ir Nekro. Jie su savo ragais šlavė tigrus. Isolui ne taip puikiai sekėsi atsilaikyti. Jį užpuolė trys tigrai ir visą sudraskė. Jau buvo per vėlu, kai Skota nubėgo jo gelbėti. Kardadantė įgavo tiek įniršio, kad po septyniolikto nužudyto tigro banda priėmė naują vadę ir jos draugą ožį.
Po kovos, bandos buvimo vietoje buvo daug kraujo ir lavonų. Skota su Nekro nuvedė bandą į lygumas prie uolų. Jie ten apsigyveno.
Nekro sumanė iš kalnų sukviesti kitus ožius ir sudaryti jungtinę bandą. Taip ir padarė, bet jau buvo praėję keli metai. Dabar buvo vasara. Šilta, ramu ir ožiai su tigrais susibendravo. Skota buvo pirma patelė tapusi vade. Nekro buvo pirmas kalnų ožys sujungęs savo sukurtą bandą su kardadančių tigrų banda. Jie labai daug padarė gyvūnų gyvenimui.
Mes žinome, kad po kelerių tūkstantmečių atėjo ledynmetis. Dauguma gyvūnų išmirė, tarp jų buvo kardadančiai tigrai, Pirėnų kalnų ožiai, Airijos briedžiai, drontai, tasmanijos tigrai ir dar begalę kitų retų rūšių. Niekas nežino kaip šie gyvūnai gyveno. Niekada ir nesužinosim.