Žvaigždės

9. Raudonas taksi automobilis

Aš noriu papasakoti jums istoriją. Tai būtu romantiška ir tragiška istorija. Bet kaip aš ją pradėčiau?  Turbūt pasakyčiau, kad tai vyko Vilniuj. Pasakyčiau, kad tai apie merginą pakeitusią asmenybes ir vaikiną, kuris niekada nepasikeitė. O aš? Aš šitoj istorijoj tik taksistas, kuris vežiojo tuos du asmenis 3 kartus, bet man to užteko, kad viską apie juos sužinočiau.
Tai buvo 2015/07/07. Pamenu buvo šilta, o mašinoje sėdėti buvo neįmanoma. Vis tiek reikėjo dirbti. Juk be darbo nebus ir ko ant duonos tepti. Visą dieną važinėjau po Vilnių. Vasarą Vilniuje taksistams tikrai yra ką veikti, kartais neturėdavai, kada pailsėti, nes būdavo iškvietimas po iškvietimo. Buvo vakaras ir gavau iškvietimą į V. Kudirkos g. 1. Skubėjau kiek galėdamas. Atvykęs pamačiau du jaunuolius, merginą ir vaikiną. Jie įsėdo į mašiną ir liepė važiuoti į Gelvonių g. 7. Važiuodamas iki ten sužinojau apie juos beveik viską. Jis buvo Rokas, toks juokingas vaikinukas su garbanotais plaukais ir juodais akininiais, jis buvo panašus į reperį, kurio klausėsi mano vaikas, o merginos vardas buvo Kotryna, ji buvo kiek rimtoką, su tiesiais baltais plaukais ir blizgančiomis mėlynomis akimis. Iš pirmo žvilgsnio jie tiko vienas kitam. Kiek supratau, jie ką tik susipažino toje kavinėje iš kurios aš juos paėmiau. Kotryna ten dirbo padavėja, o Rokas ten atėjo šiaip pasėdėti, jis ką tik buvo baigęs 12 klasę. Jų akyse mačiau paauglišką begalinę meilę, nors jie jau seniai nebebuvo paaugliai. Tada Kotryna labai mėgo dailę, ji pasakojo kaip norėjo tapti architekte, o Rokas jos mielai klausėsi. Pats Rokas galvojo ir apie advokatūrą, ir apie mediciną. Dar nebuvo nusprendęs savo ateities. Išleidau juos toje gatvėje ir nuvažiavau į kitą iškvietimą. Jie tikrai atrodė mieli ir ateitis jiems nusimatė labai gera.
Nemačiau jų, tai yra jo, iki 2020/01/04. Tą dieną turėjau dirbti naktį. Buvo labai sunki naktis. Pirma darbo diena po naujųjų metų ir dar lijo. Turėjau dirbti ir per naujus, bet dėl mano sūnaus mirties pasiėmiau atostogas. Jokio noro važinėti naktį neturėjau, bet darbas yra darbas. 1 valandą nakties gavau iškvietimą į A. Jakšto g. 9. Ten kaip tik buvo baras. Atvažiavęs tikėjausi išvysti grupelę apsvaigusių vaikėzų, bet išvydau nusigėrusį Roką. Pagėrę žmonės dažniausiai būna nevaldomi ir šneką tai ką galvoja, bet Rokas, jis labiau atrodė, kaip palaužtas žmogus, atrodė lyg po truputį virstų daržove. Padėjau jam įsėsti į mašiną ir pradėjau jį vežti vėl tuo pačiu adresu. Rokas buvo pasikeitęs, jis turėjo barzdą, ilgus plaukus ir matėsi, kad nesiprausė kelias dienas. Paklausiau „Kaip iki to nusiritai? Vietoj atsakymo gavau visą pasakojimą apie jo gyvenimą kartu su Kotryną, jo pasipiršimą, jų vestuves, jo neištikimybę su Patricija ir Kotrynos išvažiavimą kartu su jo mersedesu.  Jis pasakojo, kaip susipažino su ta „kale Patricija“. Ji jį paprasčiausiai suviliojo ir siekė, kad jis išsiskirtų su Kotryna. Aš nežinau ar jis sakė tiesą, ar jis tiesiog pasakojo man tai tik tam, kad pats patikėtų savo melu. Po išsiskyrimo Rokas pradėjo ristis žemyn ir jis nekiek to nesigailėjo. „Jeigu ji tik sugrįžtų aš būčiau jai geriausias iš visų, kuriuos ji turėjo“ jis sakė per ašaras. Rokas kiekvieną šeštadienį nusigerdavo, kad užgniaužtų skausmą. Iš dalies aš jį supratau. Nuvežiau jį iki jo namų, bet jis nelipo iš automobilio. Jis kalbėjo apie jo fantazijas su Kotryna, kaip jis ir Kotryna vėl kartu, kaip jie vėl apsikabina ir nepaleidžia vienas kito, kaip jie šoka dviese jo bute. Jis fantazavo, kaip jie susilaukia dviejų vaikų ir gyvena name vidury miško. Tuo metu prisiminiau savo sūnų ir mes abu pradėjom verkti, o lauke pasipylė lietus. Atrodė, kad visas pasaulis verkė su mumis
Prabėgo keli mėnesiai, buvo 2020/09/12. Vėl gavau iškvietimą į V. Kudirkos g. 1. Šį kart buvo ruduo, bet nelijo, o buvo šilta. Nuvažiavau ten ir labai apsidžiaugiau pamatęs Roką ir Kotryną, bet mano džiaugsmas tęsėsi neilgai. Kotryna prisistatė kaip Margo. Pirma pagalvojau, kad tai tiesiog panašūs žmonės, bet ne, dabar suprantu, kad tai buvo vienas ir tas pats žmogus. Kotryna pradėjo labai daug kalbėti apie istoriją ir politiką ir visas kitas „šios žemės problemas“. Net ir mano 49 metų vyro protui, tai buvo per daug. Per jos kalbėjimą aš žvilgtelėdavau į Roką. Jis vėl buvo savimi ir vykdė savo geriausio vyro pažadą, bet jo akyse nesimatė meilės, kuri buvo pradžioje. Jie buvo apsikabinę, bet neatrodė, kaip jauna pora. Jie buvo, kaip vyras su žmona ilgoje santuokoje. Nežinau, kaip jie gyvens toliau, bet aš už juos džiaugiausi. Išleidau juos prie laiptinės, o pats išjungiau mašinos variklį.
Kiek pasėdėjau ir apgalvojau viską. Viską nuo pradžių iki galo. Kaip Kotryna pakeitė asmenybę į Margo? Kotryną buvo menininkė, jai rūpėjo meilė, o Margo domino tik istorija ir karjera. Man pasidarė gaila Roko, kuris tikriausiai nori tos senos Kotrynos, kuri jam davė meilės. Jam bus sunku. Įdomu, kaip jų istorija baigsis? Ar jie išsiskirs? Jei taip tada Margo taptų politike arba istorike ir gyventų savo gyvenimą, kurio taip troško,  gyvenimą, kaip iš laikraščio Forbes. Ji būtų turtinga, bet šalta. Rokas? Rokas tikriausiai nusigertų ir mirtų. Be Kotrynos jis buvo niekas, o jei išsiskirs su Margo vėl galvos, kaip numalšinti tą skausmą. Ar jie liks kartu? Turbūt. Jie abu gyventų pagal Roko svajonę, o toje svajonėje Margo viską aptvarkytų. Visur būtų šviesu, jokios tamsos. Rokas bus su ja, nes jis Kotryną be galo myli, kad ir kokia „Margo“ ji bebūtų. Ta keista meilė, kai tu negali gyventi be to žmogaus, bet kai būni su juo jauti diskonfortą. Kai kuriems tai yra meilė.
Užvedu savo raudoną Toyotą. Kartu įsijungia ir radijas. „Ieškomas maniakas, kurio bruožas nupjauti žmonių veidus. Kolkas...“. Nutildau jį. Man tai nebesvarbu. Kur aš dabar važiuosiu? Į kitą iškvietimą? Ne. Pirma nuvažiuosiu į kapines. Pas savo sūnų. Išlipu iš mašinos. Vakaras. Nešalta. Nueinu prie kapo. Visas blizga kaip visada. Atsisėdu ant suoliuko. Atsigulu kuo patogiau. „Labanakt, Edvardai“.
Taip ir pabaigsiu šią istoriją. Aš buvau tik taksistas, kuris daugmaž sužinojo apie šitą keistą meilės istoriją. Dabar jūs žinote apie juos tiek pat kiek ir aš.

Žvaigždės... Pažvelgi į dangų, o ten begalybės žvaigždžių. Jos vis gimsta ir miršta, bet dar po jos mirties tu matai žvaigždės šviesą. Jeigu įdėmiai žiūrėsi, gali pamatyti jį. Figūrą vaikščiojančią kosmoso platybėse, būtybę kuri mato praeitį, dabartį ir ateitį vienu metu. Būtybė slankioja ir ieško, o dabar jis čia. Mes vis gimstam ir mirštam, o jis mus stebi. Jis nori, kad aš viską papasakočiau.