Žvaigždės

10. Vienas virš visų

Čia buvau nuo pat pradžios. Braidau po žvaigždžių jūras ir stebiu, kas vyksta multivisatoje. Aš turiu daug vardų. Per šios planetos gyvenimą buvau vadintas įvairiai: Ra, Dzeusu, Jėzumi, Alachu, Drahma ir t.t. Jie mane laiko jų kūrėju. Milijardų metus vaikščiojau kosmoso platybėse ir viską stebėjau. Aš matau praeitį, dabartį ir ateitį vienu metu. Aš esu sudarytas iš tamsos ir šviesos. Aš esu vienas virš visų.

Suradau žemę vos jai susikūrus. Nuo pat pradžios ji mane sudomino. Stebėjau, kaip vystosi dinozaurai, o po to, kaip į juos atskrenda akmuo. Stebėjau, kaip vystosi kardadančiai tigrai, mamutai, tasmanijos tigrai ir t.t, o po to miršta nuo per didelio šalčio. Tada susikūrė žmogus ir iki šiol jis čia gyvena. Iš visų gyvenusių mane sudomino tik vienas. Jis mano balsas, per jį aš rašau visą tai.

„Antropa sėdėjo ant pakalnės ir stebėjo, kaip prieš ją pavasaris virsta žiema. Tasmanijos tigrė žinojo, kad kažkas vyksta ne taip. Ji stebėjo Nekro ir Skotą labai ilgai, bet bijojo tapti jų bandos nare. Ji kiek tik prisimena save, visada bijojo kitų. Jai patiko būti vienai. Užsigalvojusi ji nepamatė, kaip nuo kalno pusės atslinko pūga. Visa žaluma virto baltais lopais sniego. Medžiai, kurie ką tik užsiaugino sau lapus buvo nušluoti nuo paviršiaus. Antropą vėjas nubloškė nuo kalno ir ji atsijungė. Ji atsibudo apsemta sniego ir su sulaužytais kaulais. Skotos ir Nekro banda buvo netoli ir Antropa nuspendė nusigauti iki ten. Kelionės metu ją užklupo kosulys ir ji pradėjo kosėti krauju. Ji taip ir nusibaigė vidury kelio.“

Jeigu ji būtų žinojus, kad visa banda kartu su Nekro ir Skota jau buvo mirusi, ji ten tikrai nebūtų šliaužusi. Tai  buvo jos išgyvenimo instinktas. Ji nenorėjo mirti viena, nors ir bijojo kitų. Aš stebėjau daug mirčių, bet jokio prisirišimo niekada nejaučiau, aš tik stebėdavau, kaip gyvena jie. Dalykai, kuriuos jūs vadinate stebuklais yra mano įsikišimo padariniai. Tuos dalykus jūs paverčiate legendomis, o kartais vadinate apsėdimais.

Aš esu buvęs kukmedžiu. Tas medis buvo karalystės parke, o Henrikas III mėgo naktimis prie jo gulėti. Dažniausiai, kai jis užmigdavo suteikdavau jam nuostabiausius sapnus. Žinojau tai, ką žinojo ir jis, bet kartais jūs nežinote to, kas vyksta aplink jus. Karalius nežinojo, kad jį nuodija jo tarnaitė. Ji darė tai tam, kad Henrikas nesusilauktų vaikų ir nepratęstų savo giminės. Aš įsiskverbiau į tą moterį, aš ja tapau. Kelias dienas nedaviau jam tų vaistų. Henrikui pavyko. Naktį sapne jam parodžiau jo ateitį, bet jis nusižudė. Kai jam žmona pasakė, kad ji nėščia, jis jau buvo kilpoj.

Aš matau daug dabarčių. Aš stebiu multivisatą. Multivisatoje yra daug visatų. O kiekvienoje iš šių visatų yra žemė. Ir kiekvienoje visatoje esi tu, bet skirtingas. Kiekviena visata yra skirtinga tik įvykiais. Kitoje visatoje Henrikas niekada nepasikorė, o Antropa tapo trečia bandos vade. Tik visame šitame aš esu vienas ir toks pats. Ši visata yra pagrindinė. Henrikas pasikorė, Antropa niekada neišdrįso prieiti prie Skotos, o Jūratės seneliai mirė.

„Mama vėl geria. Man nepatinka, kai ji geria. Tada ji mane pradeda mušti. Kodėl aš turiu tai kentėti?“ Jūratė kalbėjo su savimi. Jai dabar devyneri metukai, bet ji buvo tikrai protingesnė už paprastą devynerių metų mergaitę. Nuo pat gimimo mama su ja elgėsi, kaip su šiukšle: nemaitindavo, pririšdavo prie radiatoriaus ir mušdavo, kai tik Jūratė menkai suklysdavo. Jūratė niekada nebuvo mačiusi savo tėvo, bet žinojo kad jis, kaip ir mama, alkoholikas. Apie senelius mama labai daug pasakodavo. Mama sakydavo, kad seneliai buvo karo didvyriai ir mirė pašauti komunistų. Kai negerdavo mama būdavo gera, bet dabar ji vėl geria ir Jūratė vėl pririšta prie radiatoriaus. Mažas vieno kambario butukas atrodė kaip landynė. Viskas apkrauta ir apdengta pelėsiu. Jūratė buvo pririšta vonioje. „Ruoškis, kale. Aš tave nužudysiu, tai tu dėl visko kalta.“ Iš virtuvės sklido mamos balsas. Ji atėjo į vonia su virtuviniu peiliu. Jūratė bandė išsilaisvinti, bet virvė suplyšo tik tada, kai peilis jai įsmigo į paširdžius. Kitą diena Jūratės mama buvo sulaikyta, o pati Jūratė išvežta į lavoninę.“