Žvaigždės

7. Mėlynos akys

Kažkada dabar mes važiuojam mašina, baltu mersedesu, iš Klaipėdos į Vilnių. Tada turėtų būt tamsu. Visur švietė naktinės Vilniaus šviesos. Pamenu privažiavom šviesoforą ir sustojom prie raudonos šviesos. Tavo nagai buvo tamsiai mėlynos spalvos ir tu sėdėdama mašinoje šokai rankomis, o per radiją grojo tavo mėgstamiausia daina „Polygraph eyes“. Prie mūsų stovėjo troleibusas. Užsidegus žaliai šviesai jis mus trumpam aplenkė ir tu pastebėjai paauglį, kuris žiūrėjo į mus. Tu įsivaizdavai, kad jis galvojo apie savo merginą ir save patį būnančius kaip mes. Tu manei, kad mes buvom jo pavyzdys. O kur mes dabar?
Pamenu dieną kaip mes susitikom. Aš ką tik buvau pabaigęs 12 klasę, o tu dirbai kavinėj. Kitą dieną po išleistuvių atėjau kaip tik į tą kavinę, bet tai buvo taip senai, kad net nepamenu ką ten valgiau. Užtat niekad nepamiršiu, kaip tu atrodei. Ilgi, balti plaukai surišti į uodegėlę, spindinčios mėlynos akys ir putlios, lyg zefyras lūpos. Kai priėjai prie mano staliuko, iškart suskydau. Juk žinai mane ir koks aš nedrąsus, bet tada pagalvojau, kad negaliu praleist tokio šanso tad kai atnešei sąskaitą aš vietoj arbatpinigių užrašiau savo telefono numerį ir išėjau. Pirmas dienas vos tik kas paskambindavo galvojau, kad tai tu. Po penkių dienų jau buvau nusivylęs, bet daug iš savęs ir nesitikėjau. Netikėtai išgirdau skambutį ir tai buvai tu. Aš kaip vaikas drebančiu balsu pasiūliau tau nueit į filmą. Labai nustebau, kad sutikai, bet buvau be galo laimingas. Skaičiavau dienas iki mūsų susitikimo ir jaudinausi kaip triušis. Naktį prieš „pasimatymą“ nemiegojau. Nuėjau susitikt su tavim nieko nevalgęs, nes bijojau apsivemt. Tu buvai dar gražesnė nei kavinėj. Tavo plaukai buvo palaidi, o akys dar labiau spindėjo. Buvai su juoda palaidine ir juodom kelnėm. Juoda spalva buvo tavo mėgstamiausia. Aš per daug jaudinausi ir man buvo sunku atsiskleist, bet tu man padėjai. Mes nuėjom į kiną, o atsisveikinant tu mane suvaldei ir pabučiavai. Šiluma nuėjo visu mano kūnu. Tada buvo vasara ir ji buvo mano geriausia.
Mes susirašinėdavom kiekvieną dieną ir kai tik atsirasdavo laiko susitikdavom. Prisimeni, kaip mano suplanuoti susitikimai griūdavo, kai vos aš tave pamatydavau? Tu pasiūlydavai tiesiog vaikščiot ir mum tai patiko. Pamenu kaip aš rašydavau romantiškus laiškelius ir visada tave išklausydavau, prisimenu kaip tu man pasakei jog nieks kitas tavęs taip nepažįsta kaip aš ir lengvai pabučiavai man į lūpas. Dėl tokių momentų aš gyvendavau. Aišku būdavo ir tamsių akimirkų, bet mes niekada nesipykdavom. Mes abudu nemokam ilgai pykt arba išvis pykt. Pamenu tu gyvenai išsinuomotame bute su drauge, o aš vis dar su tėvais, bet sunkiai dirbau, o kartu ir mokiausi, kad tik sutaupyt savam butui. Kartais mane užklupdavo tos bangos. Per daug galvodavau apie mažus dalykus ir privesdavau save prie blogų minčių.  Tada net per žinutes tu suteikdavai man gyvybės. Sakydavai „Tu per daug galvoji. Aš tavęs niekad nepaliksiu, aš visada būsiu šalia“. Aš tuo tikėjau. Pats esu dėl visko kaltas.
Po 2 metų draugystės mes nusprendėm gyvent kartu. Už beveik visus pinigus nusipirkom dviejų kambarių butą ir pradėjom įkurtuves. Pirma, su mano senelio raudonu golfuku, nuvažiavom pas mano tėvus pasiimt likusių daiktų. Mano tėvams tu labai patikai. Pameni, kaip tėtis juokaudavo klausdamas kada bus anūkai? Mes tiesiog pratylėdavom, nes apie tai dar net negalvojom. Prisimenu kaip mes nuvažiavom pasiimt daiktų pas tavo mamą. Ji kaip visada pradėjo mane maitint, nes laikė mane kaulu. Turbūt toks ir buvau. Pernakvojom tavo mamos namuose ir kitą dieną savo naujajame bute pradėjom iškrovinėti dėžes. Užtrukom visą dieną, bet tik dėl to, nes visą laiką užsiėmėme kitais dalykais. Tada vos palangės nesulaužėme... Tą vakarą gulėjome lovoj ir aš tau pasakiau tuos žodžius. „Jeigu žinočiau kiek man liko, visas tas dienas praleisčiau tik su tavimi“. Mes buvome lyg įsimylėję paaugliai.
Buvo 2017-ųjų spalio13d. Tą dieną aš tau pasipiršau. Nors jau ir buvom kartu 5 metus aš vis tiek visą dieną jaudinausi. Tu taip gerai mane žinojai, todėl supratai, kad kažkas man buvo ne taip. Aš pasakiau, kad viskas gerai, nors viduje iš jaudulio drebėjau. Nuvežiau tave iki dailės akademijos, o pats praleidau paskaitas ir grįžau namo ruoštis vakarui. Bandžiau sukurti romantišką atmosferą ir visą butą apibarsčiau rožių žiedlapiais. Turėtum prisiminti, koks užsiknisimas buvo juos visus surinkti. Išdėliojau žvakes širdutės forma ir nuvažiavau pasitikti tavęs. Paėmiau tave ir kaip per pirmą pasimatymą mes nuėjom į kiną. Žiūrėjome kažkokį siaubo filmą. Mums patiko tokie dalykai, kur daug kraujo. Pasibaigus filmui mes nuėjome į restoraną, o po to grįžome namo. Įėjus į laiptinę stengiaus save nuraminti, bet jaudulys nepranyko. Net nežinojau dėl ko jaudinausi, nes viduje jaučiau jog tu pasakysi „taip“. Prie durų mano širdis daužėsi lyg pasiutusi. Pamenu kaip įėjusi į namus tu nesupratai kas vyksta, o atsisukus į mane pamatei, kaip klupiu prieš tave. Paklausiau „ar tekėsi už manęs?“ ir pamačiau tavo mėlynose, lyg vandenynas akyse nubėgant ašarą. Negalėdama ištarti nė žodžio tu tiesiog linksėjai. Stipriai mane apkabinai ir nepaleidai kokias 5 minutes. Žinau, kad tada buvo tavo geriausia diena.
Vestuvėms ruošėmės 2 metus. Norėjom, kad viskas būtų kuo puikiausiai. Per tą laiką nusipirkau mersedesą, o tu baigei dailės akademiją ir ruošeisi būt architekte. Nusprendėme vestuves rengti Klaipėdoje. Sukvietėme draugus, šeimos narius. Tą kartą mes jaudinomės abu. Prie altoriaus pasakėme „taip“ ir prisiekėme visą gyvenimą būti kartu. Pasibučiavome lyg tai būtų mūsų pirmas kartas. Turbūt pameni kaip viskas vyko toliau. Kitą rytą mes išvažiavome atgal į Vilnių. Tu buvai su mėlyna, blizgančia suknele, o žiedas spindėjo tau ant piršto. Grįžom namo ir jau galvojome apie medaus mėnesį, bet prie laiptinės stovėjo ji. Taip, ji mane stipriai pabučiavo ir atidavė kepurę, bet prisiekiu tai buvo tik kartą. Vieną vienintelį kartą. Pamenu kaip bandžiau tave sulaikyti, bet tu susikrovei daiktus ir su mano mašina išvažiavai. Stovėdama prie mersedeso tu atsisukai į mane ir tavo akyse pamačiau skausmą, mano poelgiais sukeltą skausmą. Tada tavo veidą mačiau paskutinį kartą.
Dabar kiekvieną dieną galvoju apie tave, apie visas kartu praleistas dienas. Daugiau nebeturiu apie ką galvoti. Visur, kur tik einu, matau tave. Prisimenu tavo dideles mėlynas akis, lūpas, plaukus, šilumą, kuria tu man suteikdavai. Aš nuvyliau tave. Prašau tavęs atleidimo. Atsiprašau už sugadintą mūsų svajonių gyvenimą. Juk mes buvome geriausi. Prašau, pradėkime iš naujo. Dabar viskas bus kitaip. Kviečiu tave į kavinę, kur pirmąkart tave pamačiau. Lauksiu tavęs rugsėjo 12d. Aš suprasiu jeigu tu neateisi.
„Jeigu turėčiau visas pasaulio galias atsukčiau laiką atgal ir vėl susitikčiau su tavim. Pragyvenčiau su tavim visą gyvenimą, o po to vėl iš naujo susipažinčiau ir taip vėl, ir vėl, ir vėl iki kol dangus nenusileis, o žemė nesuskils.“ Aš visada tave mylėsiu ir galvosiu apie tave.