Breeze [BAIGTA]

Pirma

....

'Einam pasivaikščiot ' vis kamantinėjo Chloe' pasiimsim Liusę' šyptelėjo.
'Nežinau' nelabai norėjau kažkur eiti.
'Nagi,nebūk užsispyrėlė' neatstojo.
'Dėl tavęs' suburbėjau ir nuėjau persirengti.

Po maždaug dešimties minučių jau ėjome miško takeliu parke.Neturėjau didelio noro vaikščioti ten kur daug medžių,ypač kai taip aptemęs dangus.
Išlindome iš parko netoli Londono akies ir patraukėmė link ten.
-Eime prie fontano,- truktelėjo mane už parankės Chloe.Linktelėjau galvą ir nuėjome.Kai taip apsiniaukę Londonas atrodo labai gražiai.Fontanas buvo apšviestas gražių mėlynų švieselių,kurios privertė vandenį taip pat atrodyti mėlyną.Pakėliau akis ,kad pamatyčiau kaip vanduo išsisklaido ore.Prisėdome ant fontano krašto ir pasiėmiau Liusę sau tarp kojų.Ji pakėlė galvą į dangų ir pradėjo inkšti.Mes su Chloe susižvalgėm ir taip pat pažvelgėm viršun.Aš aiktelėjau.
Dangus buvo visas tamsiai, tamsiai mėlynas,o jo viduryje pradėjo greitai darytis sūkurys.Jis sukosi į save ir po truputį leidosi link žemės.Visi žmonės buvę aikštėje ir gatvėse žvelgė į dangų tarsi pakerėti.Po kelių minučių tokio žiūrėjimo į dangų keli žmonės pradėjo bėgti link pirmo pasitaikiuso pastato,rėkdami.
Sūkurys jau buvo visai prie žemės ir netoli mūsų su Chloe ir Liuse.Iš vandens prie tilto pradėjo taip pat darytis sūkurys.Viesulas.Mes greit atsistojome ir bėgome link namų.Atrišau Liusės pavadėlį.
'Liuse,namo!Namo!Liuse,bėk namo!' Ji tik suinkštė ir bėgo prie mūsų.
'Liuse!Namo!' surėkiau iš visos gerklės.Ji atsisuko į mus,pažiūrėjo liūdnu snukučiu ir paklausiusi komandos nubėgo namo.Mes su Chloe taip pat bėgome kiek galime greičiau.
Stiprus vėjas plaikstė rudeninius medžių lapus,nuo pušų ir eglių skraidė spygliai,kurie labai skaudžiai įsmigdavo kur nors į odą.Pajaučiau šiltą skystį sau ant skruosto ir Chloe pažiūrėjusi į mane pradėjo spiegti.Po kojomis žemė pradėjo suktis ,bet aš sutelkusi visas jėgas iš paskutiniųjų bėgau link namų.
'Elsie,tai stiklas!Elsie,tavo kaktoje stiklo gabalėlis!Elsie!'
Chloe spiegė bandydama perrėkti stiprius švilpiančio vėjo gūsius.
'El,ne!'
Išgirdau Chloe balsą ir parklupau.Pažvelgiau už savęs ir pamačiusi nesuvaldomu greičiu artėjantį viesulą greit atsistojau ir ignoruodama siaubingus skausmus kaktoje bėgau toliau.
Jau galėjau matyti savo namus ir pasijaučiau saugesnė,bet man nespėjau prilėtinti pajaučiau kaip Chloe ranka apsivija mane ir stiprus vėjo gūsis pradeda mus traukti atgal.Aš stipriai įsikibau į pirmą pasitaikiusį apšvietimo stulpą ir laikiausi kiek įmanoma stipriau.Chloe rankos pradėjo slysti nuo manęs.
'Ne,Chloe,ne!Prašau,laikykis!Man reikia tavęs!Chloe,ne!!!'
Garsūs mano šauksmai nuaidėjo per apylinkes ir Chloe ranka nuslydo nuo manęs...
Pajaučiau kaip rankos šiek tiek atsipalaiduoja,kai prie manęs nesilaiko dar papildomo svorio,tačiau man tai nerūpėjo.
Mano skruostais tekėjo karčios skausmo ašaros.Mačiau Chloe's kūną gulintį ant žemės prie medžio.Per jos kūną buvo persivėrusi medžio šaka,ji buvo tiesiai per vidurį jos krūtinės.
Vaizdas buvo kraupus.Aš žinojau,kad namuose manęs laukia Liusė ir šeima,kurie besąlygiškai dėl manęs išsigandę ir dabar nėra laiko gailėtis Chloe.Suprantu ji buvo nuostabi draugė,mylėjau ją kaip sesę,bet dabar ir mano pačios gyvybė kabėjo ant plauko.Privalau suimti save į rankas ir pasiekti namus.
Po kelių minučių stipriausias vėjo gūsis nurimo ir tai buvo pačiu laiku,nes mano rankos būtų pačios nuslydę ir dabar gulėčiau negyva šalia Chloe's.Pajutau po kojomis žeme ir sutelkusi visas dar turimas jėgas pasileidau bėgti link namų.
Atrodo jau likus keliems metrams iki jų vėl užėjo gūsis,bet regis ne toks stiprus kaip pirmas ,bet pakankamai ,kad iškeltų daiktus į orą ir svaidytų juos.
Keli suoliukai skrido į mane,bet pro šalį,tačiau tuomet į mano koją įsmigo nuo dužusio stiklinio staliuko stiklo gabalėlis.Gerklėje užstrigo skausmo gumulas neleidas pirmą akimirką išsiveržti skausmo riksmui.Sukandau dantis ir vis prisilaikydama už ko nors judėjau toliau.Beveik šliaužiau,nes stiklas smigo tiesiai man į pėdą ir negalėjau eiti.Skaudėjo rankas ir galva svaigo.Maniau jau tuoj mirsiu.Pradėjau rėkti,tikėdamasi ,kad galbūt tėvai išgirs mano riksmus ir padės man.Taip ir atsitiko.Tėtis išėjo pro namo duris supanikavusiu veidu vis dairydamasis aplinkui.Jo akys sustojo ties manimi ir jis pradėjo bėgti link manęs.
Mačiau ,kad jam tai sekėsi daug geriau nei man ,nes visų pirmą jis svėrė gerokai daugiau nei aš ir turėjo tvirtą sudėjimą.Tėčio drebančios rankos pakėlė mane nuo žemės ir jis pradėjo bėgti link namų.
Tarpduryje stovinti Liusė pradėjo žaismingai loti ir vizginti uodegą.
'Tėti..tėti..' norėjau jam pasakyti kas atsitiko ,bet negalėjau,todėl tiesiog parodžiau pirštu į medį prie kurio negyva gulėjo Chloe.
Jo veidas iš kart persikreipė ir mačiau skausmą jose.Chloe buvo ne tik mano geriausia draugė ji buvo man kaip sesuo,mano tėvams kaip antra dukra.
Tokios tuštumos kurią paliko ji niekas niekada nesugebės užpildyti.Ašaros griaužė akis,gumulas gerklėje buvo taip stirpiai užstrigęs,kad net negalėjau normaliai kvėpuoti.Kūkčiojau kaip mažas vaikas negavęs lėlytės,bet tai buvo daug skaudžiau.Negaliu to palyginti kai prarandi geriausią draugę,sesę ir kai iš tavęs mažos atimama lėlytė.
Bet juk mano ašaros ir sielvartavimai nesugražins Chloe's turiu išlikti stipri ir iš visų jėgų išgyventi šitą audrą.Turiu atiduoti visas jėgas,kad išgyvenčiau ir išsaugočiau savo šeimą.Be jų aš niekas.
Suimk save į rankas Elsie!
Stipriai užmerkiau akis ir leidau paskutinėms ašaroms nuriedėti skruostu.
''Mano mergytė,mes taip dėl jūsų jaudinomės.''
Gulėjau ant sofos ir mamos kūkčiojantis ir trūkinėjantis balsas pasiekė mano ausis.
''Mama...Chloe's nebėra...''
Ištariau ir suspaudžiau savo gležnus kumštukus,kad vėl nepratrūkčiau.Mačiau tėtį vis imantį maistą ir visokius kitokius dalykus ir dedantį į maišus.Žinau,kad mums reikia kuo geriau pasislėpti.Ir mums labai pasisekė,kad turime rūsį.Tėtis sakė,jog elektros dabar nėra absoliučiai visame mieste ir visose apylinkėse.Jie dar spėjo pamatyti įspėjamają žinute televizoriaus ekrane,kad iki ryt ryto bus apieškoti viso Londono namai ir surasti gyvieji bei nugabenti į saugias vietas,o iki tol nesiartinti prie lauko durų,laikytis atokiau nuo langų ir pasislėpti kuo giliau po žeme,o jei ne būti namuose ir užsikalti langus,jei jie duštų.
Neilgai ištvėriau gulėti ir žiūrėti kaip į paklaikusius lakstančius tėvus ir šalia sėdinčią Liusę.Mano akys lėtai užsimerkė.

Autorės pov.

Viešbučio Smart Russel Square gyventojai buvo visiškai apimti panikos.Paskutiniųjų aukštų langai dužo ir buvo sužeista mažiausiai vienuolika žmonių.Nuo audros pradžios žuvo iš viso dvylika žmonių.Panikos apimtų žuvusiųjų giminaičių kūkčiojimai ir maldos užpildė dideles viešbučio patalpas.Personalo darbuotojai iš visų jėgų stengėsi nuraminti vietos sau nerandančius žmones.Visiems buvo aiškiai įsakyta nesiartinti prie langų,bet Ryan'ui Howard'ui regis jų kalbos nerūpėjo.Penkiasdešimtmetį perkopęs vyriškis suprato,kad audra nušluos viską kas pasitaikys jos kelyje nuo paviršiaus.Jis suprato,kad jo laikas čia baigėsi ir nusprendė užleisti vietą bunkeryje jauniems žmonėms.Tokie kaip jis pasaulio viešpatavimo nepratęs ir jis puikiai tai suprato.'Man neskaudės' tarė jis ir išėjo į lauką.Vėjas kaip paklaikęs mėtė tiek sunkius tiek lengvus daiktus per visą viešbučio stovėjimo aikštelę.Jis išėjo ir niekas jo nepasigedo.Jo veidą papuošė šypseną ir pakilęs stipraus vėjo gūsis pakėlė vyrą nuo žemės ir nusviedė į betoninę pastato sieną.Ryan'as Howard'as mirė su šypsena veide.Tai kas kad jis buvo turistas kuris prieš pasibaigiant savo gyvenimui norėjo pakeliauti,jis džiaugėsi,kad nugyveno savo nuostabų gyvenimą,o dar labiau džiaugėsi,kad pagaliau jis pamatys savo mirusią žmoną ir jie vėl bus kartu.Jis mirė ir išgelbėjo vieno jaunuolio gyvybę.Būtent tada Luc'as Christal stovėjo eilėje ,kad patektų į viešbučio bunkerį.Šansų buvo mažai,bet stebuklas išgelbėjo jo gyvybę ir jis pateko.Jam nespėjus praeiti pro sargybą maždaug trisdešimt penkerių moteris,ašarų kupinomis akimis į rankas jam įbruko maždaug penkerių metukų mergytę ir tyliai sumurmėjo ''išgelbėk ją.'' Ir kai Luc'as atsipeikėjo moteris jau buvo dingusi minioje,o jis tik spėjo pamatyti jos nugara besiplaikstančius tamsaus šokolado spalvos plaukus.Sargyba paragino jį eiti ir uždarė metalines pirmojo bunkerio duris palikdami beveik šimtą žmonių likimo valiai.