Breeze [BAIGTA]

Šešta

...

Pramerkiau sunkius vokus nuo staigiai užsidegusios šviesos ir garsių sirenų.Per garsiakalbį pasigirdo 'Visi bunkeryje esantys žmonės skubiai privalo leistis į -13 aukštą.' Ir kartojo tai ištisai.Greit prasitryniau akis ir užsidėjusi batus pažadinau Luną ir vaikinus.
'Kelkitės!!' užstaugiau per visą kambarį prarėkdama net gi garsiakalbį kuris kartojo tą patį tarsi užsikirtusi plokštelė.Mačiau kaip Niall norėjo rėkti ant manęs, bet išgirdęs garsiakalbį greitai išlipo iš lovos ir visi keturi nuėjome prie durų.Kai atidarėme duris galvojau,kad ta minia kuri koridoriumi bėgo kaip pamišusių galvijų gauja nulauš duris, tačiau mano laimei taip neįvyko.Čia buvo didžiulė panika, visi rėkė, verkė ir laikėsi įsikibę savo draugų ar artimųjų,o kadangi aš nieko nebeturėjau nusprendžiau,kad geriau paliksiu jų trijulę vieną, o man vienai bus pakankamai gerai, jiems nebus galvos skausmo dėl papildomo žmogaus ir tuomet visi bus patenkinti.Įsibroviau į pačią minios gilumą ir paskendau šūksnių ir verksmų pripildytoje patalpoje.Jaučiau kaip širdyje kažkas suspurda, tarsi primindamas ,kad kažkur už daugybės kilometrų yra mano tėvai.Tėvai kuriems galbūt jau nepavyko išgyventi ir viskas kas man dabar liko esu tik pati aš.Galbūt.Tik galbūt galėčiau leisti sau nors akimirkai pagalvoti,kad noriu,jog šus viesulas nusineštų ir mano gyvybę, bet aš noriu ateities.Nesvarbu net jeigu ir man teks viską pradėti iš pradžių.Nesvarbu.Aš pradėsiu ir gyvensiu.Susirasiu ką nors kas mane mylės, pabaigsiu universitetą, bet gink Dieve niekada niekada nepasiduosiu nesvarbu kaip sunku man bebūtų.
Rodės praėjo amžinybė kol galų gale pasiekėme laiptus.Ant laiptų virė tikras pragaras.Žmonės bėgo ir krito, verkė ir stūmdėsi.Lipo vieni kitiems ant kojų, nukritusiems ant galvų.Spėjau pamatyti kažkieno tamsius plaukus ant laiptų ir negyvai sumindžiotą mergaitę.Užsispaudžiau ranka gerklę ir raminau save.Tyliai kuždėjau raminamus žodžius, tarsi jie būtų burtažodžiai ir po truputį nurimau.Pro kelis žmones prisislinkau prie turėklo ir įsikibau į jį tvirtai.
Pagaliau panika pasiglemžė ir mane.Ašaros nenustojo tekėti skruostais, kaip man pavyksta visa tai išgyventi jau antrą kartą.Girdėjau iš viršaus sklindančius skrendančių daiktų garsą , prisiminiau Chloe veidą ir visas tos dienos akimirkas.Prisiminiau viską kas nutiko per tą nelemtą audrą ir pagalvojau apie viską kas gali nutikti dabar.Niekada ir niekur tu negali užtikrinti savo saugumo ir jei dabar manęs nepribaigs viesulas,galbūt pribaigs kas nors kitas.Kažkada.Ne šiandien, ne rytoj, kažkada.Prisiminiau mamos ištartus meilius žodžius ir šiltus apkabinimus.Ramius kuždesius ir bučinius į kaktą.Tylius labanakt ir jos drabužių kvapą.Prisminiau tėčio padrąsinančius žodžius, tvirtus pastūmėjimus į priekį.Karčias ašaras kurias praliejau kai laukiau jo sugrįštant iš kariuomenės.Prisminiau viską nuo smulkiausių akimirkų iki didelių į galvą amžinai įstrigusių prisiminimų.Dabar viskas įgijo kitokią prasmę.Galėčiau atiuoti viską,kad dar bent kartą pajusčiau mamą ir tėtį savam glėbyje,kad pamatyčiau besišypsančią Chloe ir strikinėčiau žinodama,kad jie gyvi ir sveiki.Jie atitraukė mane nuo tėvų, atitraukė ir nepaliko net pakutinių minučių praleisti kartu su jais.Jie atėmė iš manęs tai ką galėjau turėti savo širdyje amžinai, bet išgelbėjo mano gyvybę.Ir dabar aš vėl mintimis bandau persikelti į vaikystę, į tą nerūpestingą laiką kai viskas buvo gerai.Viskas buvo tobula.Mažų drugelių gaudymas ir kelėno nusibrozdinimas.Tai liks prisiminimais iki tol kol pati atgulsiu po žemę.Pridėjau savo ledinę ranką prie skruosto ir nusibraukiau ašaras nors ir žinojau,kad jos vis tiek nepaliaujamai kris.Žinojau,kad negalėsiu nusiraminti,bet ir nenorėjau.
Staiga viskas nurimo.Nurimo taip kaip buvo pastarąsias dienas.Tarsi tą akimirką viską būtų užvaldžiusi tyla.Verksmai ir riksmai nutilo.Nesigirdėjo nė menkiausių kuždesių.Visi stovėjo pakėlę galvas į viršų ir laukė bandydami įsitikinti ,kad viskas jau gerai.
'Nesustokit!Tai kas ką tik buvo neblogiausia!Mes papuolėm į viesulo epicentrą ir kitas smūgis bus dešimkart stipresnis!Judėkit žemyn!' Rėkiantis vyro balsas vėl pasigirdo per garsiakalbį ir vėl pradėjusias 'staugti' sirenas užgožė žmonių balsai.Aš taip pat nestovėjau kaip pabučiuota ir toliau greitai lipau laiptais.Pasiekus salelę pažvelgiau į lentelę prie durų kuri rodė,kad jau nulipome iki -11 aukšto.Dar du.Dar du.Tyliai raminau save ir bandžiau užtikrinti ,kad mano gyvybei niekas negresia.Na tai nebuvo itin lengva padaryti, bet man sekėsi.Atrodo.Kol pasiekėme -13 aukštą rodės praėjo amžinybė.Netvėriau vietoje greičiau pasitraukti nuo laiptų, bet ir norėjau pamatyti ,kad Lunai,Isac ir Niall viskas gerai.Ir būtent tą akimirką kai audra smogė visu stiprumu ir aš jau buvau pasislėpusi už durų pamačiau kaip oranžinių plaukų savininkė ir šalia jos bėgantys vaikinai keturiomis įpuolė į aukštą ir aš atsidususi su palengvėjimu bėgau į apatinio aukšto kampą.Išgirdau didelį garsą ir pajaučiau kaip pakilau nuo žemės ir tik po kelių sekundžiu nusileidau rankomis ant jos.Atsisukau ,kad pažiūrėti už savęs ir pamačiau ,kad plonas bet didžiulis plieno gabalas gulėjo laiptų apačioje.Apsidairiau ir pamačiau mėlynaplaukį gulintį šalia Lunos kuri panašu buvo be sąmonės.Pabandžiau atsistoti ir ignoruodama skausmą nubėgau prie jų.Vos man pribėgus Isac ir Niall pakėlė ją nuo žemės.Aš nubėgau į priekį ir pamačiau ten daugybę baltai apsirengusių žmonių ir supratau,kad tai daktarai.
'Pa.....dė.....kit....' Mikčiojau.
'Kas atsitiko?' Jaučiau ,kad dėl gerklėje susidariusio gumulo negalėisu pasakyti kas atsitiko, todėl pirštu parodžiau į vaikinus nešančius Luną.Moteris kuri kalbėjo su manimi parodė pirštu dviems vyrams ,kad paimtų Luną, o aš nubėgau jiems iš paskos.
'Viskas bus gerai.Viskas bus gerai.' Murmėjau jai į ausį ir valiausi ašaras.Žinojau,kad negaliu prarasti jos.Praradau Chloe.Neiškęsčiau tokios netekties,nors ir Luną pažįstu mažai ji man artima.Tarsi visą gyvenimą būčiau pažinojusi ją.Mus nuvedė į patalpą kuri čia turbūt buvo vadinama 'ligonine' ir paguldė Luną ant neštuvų.Mačiau kaip Isac nukrito ant žemės ir užsikniaubęs verkė.Priėjau prie jo ir apkabinau per nugarą.
'Ji išgyvens.Jai viskas bus gerai.'
'Laikiau ją ir ji nekvėpavo.' Nebežinojau ką daugiau pasakyti ir ačiū Dievui tą akimirką prie Isac priėjo Niall ir ranka parodė,kad pasitraukčiau ir aš nuėjau atsisėsti ant suoliuko.
'Ir tada tu taip tyliai sėdėsi.Suprasi kaip labai myli savo draugus ir šeimą,kaip labai tau jų reikia.Tu sėdėsi ir žinosi ,kad nieko padaryti nebegali.' Prisiminiau žodžius iš Chloe laiškų kuriuos ji man rašydavo kol buvo išvykusi kelionei po Europą.Supratau,kad galbūt ji žinojo,kad kada nors ateis ta diena kai mes nebegalėsime būti draugės, negalėsime būti kartu.Ji žinojo.Man skaudu,kad ją praradau,bet dabar privalau kovoti dėl Lunos gyvybės.Kaip stipriai dabar man jos reikia.Negaliu leisti prarasti jos Isac.Jis ją beprotiškai myli.Jis visiškai palūštų jei netektų jos.Niall pasodino Isac ant suoliuko kiek toliau nuo manęs ir girdėjau kaip jis jam kažką sakė.Žinau,kad jam ji brangesnė už visą pasaulį.Kada nors ir aš turėsiu ką nors kas mane mylės taip kaip Isac myli Luną.