Breeze [BAIGTA]

Antra

...

Buvau prižadinta mamos.Ji kratė mane kaip negyvą lėlę.Aš greit prasibudinau ir atsistojusi pažvelgiau pro langą.Vis dar mačiau gulintį Chloe kūną, bet sutramdžiusi ašaras nusisukau nuo lango ir pažvelgiau į mamą klausiamu žvilgsniu.
'Mes sunešėme viską ko gali prireikti parai į rūsy,kolkas viesulas dar nepasirodė čia,bet tikėtina,kad tai įvyks greitu metu,todėl turime kuo greičiau bėgti į rūsy.'Linktelėjau ir pagriebusi Liusę už antkaklio nusivedžiau ją su savimi į rūsį.Čia buvo kelios lovos,daug maisto ir vandens,todėl 89% tikimybė,kad jei viesulas nenuvers mūsų namo,mes išgyvensime,bet tuo tikri būti negalėjome.Vis dar negalėjau normaliai vaikščioti ir galva truputį svaigo,tačiau mama ištepė koją visokių žolelių tepalais kurie itin greitai gydė žaizdas, taigi skausmas buvo daugiau nei dvigubai mažesnis.
Netrukus rūsyje pasirodė ir tėtis su mama.Mamai įėjus tėtis užsklendė metalines rūsio duris ir mes visi susėdę ant lovos pradėjome kalbėtis.
Maždaug po pusvalandžio išgirdome didžiulius vėjo gūsius kurie kaip paklaikę mėtė visokius daiktus į mūsų namą.Po kelių tokių gūsių,mūsų namo langų nebebuvo,visa laimė ,kad mes rūsyje,bet matyt viesulas pasirinko kitą kelią,nes daugiau jokių didelių vėjų per visą naktį nebuvo.

<Rytas>

Daug balsų ir kojų vienu metu užgriuvo mūsų namą.Tėtis greit pašoko prie rūsio durų ir jas atsklendęs pamojo mums ,kad ateitume.
'Mes iš savanorių gelbėtojų komandos,turie surinkti visus gyvuosiu ir nuvešti į saugią vietą,laikinai.'
Nusekėme paskui vyriškius į didelį autobusiuką.Atsisėdau tarp tėvų ir prisispaudžiau prie mamos.Autobusiukas buvo pilnas kitų žmonių.Vieni buvo išsigandę ir verkė,kiti šypsojosi ,nes pagaliau yra išgelbėti,mačiau ir daug sužeistų ir kraujuojančių žmonių,tačiau jiems jau buvo suteikta pirmoji pagalba.Kaip vėliau paaiškėjo,kad mes buvome paskutiniai likę šioje miesto dalyje,todėl palyginti greitai atsiradome prie milžiniško geležinio bunkerio.Iš spaudos ir televizoriaus buvau girdėjus ,kad yra toks dalykas kaip bunkeris ir kad jis gali sutalpinti apie keturiasdešimt tūkstančių žmonių.Tai buvo daug,tačiau jis nebuvo itin saugus,arimiausias saugiausias bunkeris buvo Airijoje ir jis talpino nedaug žmonių ,tačiau jie šimtu procentų turėjo išgyventi ten apie dešimt metų net jei to prireiktų.Svarsčiau ar tornadas taip pat nusiaubė ir Airiją?Kokius žmones atrinko į bunkerį?
Vos išlipus iš autobusiuko masė žmonių greitai nustūmė mus į prieky,vos nepargriuvau ant žemės,bet spėjau įsikibti į mamos ranką ir atsitiesti.Daugybė žmonių norėjo kuo greičiau patekti į buunkerį,todėl stumdėsi ir bandė prasibrauti ir tokių žmonių nepavyko sulaikyti net apsauginiams.
Teko gerai pasistumdyti ,kad pakliūtume į bunkerį,bet mums pavyko ir mes susiradome laisvą sofutę ir visi susėdome.
'Kaip manot ar mes išgyvensim?' tyliai paklausiau tėvų.
'Net neabejoju.' šyptelėjo tėtis ir apkabino mane per pečius.
Tylėdami prasėdėjome maždaug dvi valandas ,o žmonių vis daugėjo ir daugėjo.Mačiau savo klasiokų šeimas,mačiau kaimynus ir daug kitų pažįstamų veidų.Netrukus milžiniškas bunkeris buvo kimšte prikimštas žmonių ir visi jie sukėlė didžiulį šurmulį.Nuo to laiko kai čia atvykau verksmai ir kūkčiojimai niekaip nenutilo,o tik garsėjo ir visą šį sąmišį nutraukė balsas pasigirdęs per garsiakalbį.
'Sveiki.Norėčiau,kad nusiramintumėte.Artimiausiu metu jums niekas negresia.Bunkeris yra visiškai pilnas.Jūs turėtume džiaugtis.Tūkstančiams žmonių taip nepasisekė ir jiems teko likti savo namuose,kur niekada nežinai kas tau gali atsitikti,bet aš turiu jums dar geresnių naujienų.Iš kart po šio pranešimo apsaugininkai pasiims šimtą paauglių vaikinų ir merginų kuriuos saugiai nugabensime į Mullingar bunkerį ir ten jiems bus užtkrintas visiškas saugumas,todėl labai prašau visų tėvų išleistisavo vaikus be ilgų atsisveikinimų ir dvejojimų,jūs galite suteikti jiems geresnę ateitį,o visiems likusiems linkiu neprarasti tikėjimo ir vilties ,nes tik jų dėka mes galime išgyventi šią siaubingą audrą.Iki greito!' Balsui nutilus prie manęs priėjo vyriškis ir paliepė asisveikinti su šeima.Iš pradžių aš nesusigaudžiau,bet kai pajutau kaip tėtis mane apsikabina ir kaip trūkčioja jo pečiai nuo verksmo ,supratau ,kad aš patekau į tą šimtuką laimingųjų.Stipriai suspaudžiau tėtį glėbyje ir sumurmėjau,kad jiems viskas bus gerai,tuomet apkabinau mamą ir nusekiau paskui apsauginį.
Prie mūsų prisijungė dar daugiau apsauginių su paaugliais kurių nė vieno nepažinojau.Greičiausiai jie buvo iš tolimesnių rajonų,nes miestas didelis.Mus susodino į vieną iš tų autobusiukų kuriais mus čia atvežė.
Dar kartą peržvelgiau visus kartu važiuojančius,kad įsitikinčiau ,jog tikrai nieko iš čia nepažįstu ir nė kiek neklydau,todėl pasisukau į šoną ir žiūrėjau pro langą.
Vaizdas buvo kraupus.Aplinkui išvartyti medžiai,nuversti pastatai ir sudaužytos mašinos.
Man pasisekė ,kad vykstu į Mullingar,bet bus ne taip lengva kai nieko nepažįstu.Kas bus jie mano tėvai žus?Kas bus jei jų laukia toks pats likimas kaip ir Chloe?Tuomet aš liksiu be šeimos,be artimųjų,nors kaip ir dabar esu viena.
Mano mintys lakstė nuo Chloe prie tėvų,bet susitvardžiau neverkusi,todėl man teliko prisiminimai ir tai ,kad dar vis galiu galvoti sveiku protu,neesu užvaldyta skausmo ir nevilties kaip daugelis būtų,jei jiems atsitiktų kaip man.Žinau,kad daugeliui nepasisekė dar labiau,tačiau viskas ką aš dabar galėjau buvo tik gailėti savęs už tokį likimą.Kiek daug žodžių nepasakiau mamai,tėčiui,kiek daug komplimentų nutylėjau Chloe,kaip retai visiems sakiau,kad juos myliu ir jie man svarbūs.Kaip retai išklausydavau juos.

<Po 2 dienų.Mullingar.>

Mus išvedė iš autobusiuko ir pradėjome eiti tamsiais tuneliais.Ėjome galbūt dešimt minučių,bet ėjome vis žemyn ir kuo giliau tuo labiau man spaudė galvą.Teks prie to priprasti.Mus pasitiko moteris kuri buvo gražiais ,trumpai kirptais juodais plaukais ir aukšta.
'Sveiki atvykę į Mullingar.' Ji nusišypsojo šypsena ,kuri nebuvo tikra,nes tokiu metu kaip dabar tikros šypsenos yra retenybė. 'Mes džiaugiamės matydami jus čia ir su didžiausia pagarba pranešame,kad čia jūs esate visiškai saugūs.Žinoma,mes turime taisyklių ,tačiau taip pat ir per daug nesuvaržysime jūsų laisvės.Kambariuose gyvensite po keturis.Pretenzijų dėl kambariokų reikšti nesivarginkite,jos bus atmestos,nes visas bunkeris yra pilnas.Atskirų ar vienviečių kambarių neturime,todėl patogumai nėra labai dideli.'
Ji liepė mums sekti paskui ją ir palydėjo mus link salės kurioje visi gavome po savo kambario numeriuką ir rūbų komplektą ant kurio švarko buvo prisegti mūsų vardai 'Elsie Angel' raudonas užrašas ant mano švarko matėsi iš toli.Aprangos buvo baltos,todėl manau,kad tai nebuvo geriausia idėja,juk tie rūbai taip greitai išsiteps,bet tai jau ne mano reikalas.
Pradėjau ieškoti savo kambario.Jis turi būti 6 sektoriuje.
Sustojau priėjusi kambarį su numeriu 651.
Maldauju,kad tik mano kambariokų dar nebūtų...