Breeze [BAIGTA]

Trylikta

... Kai gyvenimas tau pakiša koją vėl ir vėl daugelį kartų iš eilės,tu tiesiog nebenori tikėti niekuo.Bet tada tarsi iš niekur nieko jis ištiesia tau pagalbos ranką.Suteikia stiprybės ir vilties ,todėl tau nebereikia užsimerkti ,kad galėtum svajoti apie dalykus kuriuos nori turėti,todėl,kad pagaliau ,po tiek laiko realybė yra geresnė nei svajonės.Tada tu tiesiog šventai tiki,kad nesvarbu kaip blogai bebūtų ateis akimirka kai viskas bus gerai,nors dienai,valandai,minutei ar akimirkai,bet bus gerai.Tarsi po tiek laiko tu atrandi žmogų kurio glėbyje net ir baisiausia audra atrodo tarsi lengvas vasariškas vėjas,tas žmogus tarsi tavo siena, tarsi stiprybė kurios tau dažnai pritrūksta.Tik jeigu viskas sugriūva...nors menka klaidelė...ir visi prisiminimai,jausmai ir šypsenos virsta tik didžiuliu burbulu ir tu lieki vienui vienas su savo mintimis klajojančiomis nuo vienų prisiminimų prie kitų ir ašaromis kurios tarsi lietaus lašeliai rieda skruostais,arba esi toks kaip aš...Aš jau nebegaliu verkti.Tegaliu žiūrėti į sodriai gelsvą autobuso sieną kuri neturi visiškai jokios prasmės ir bandyti sudėlioti viską nuo nulio iki to kur dabar esu,nes esu kryžkelėje.Ten kur tu turi rinktis tarp dviejų tau be galo svarbių dalykų.Aš galiu išsikraustyti į Europą,susikurti naują gyvenimą,pamiršti viską kas įvyko ir ne tik,arba galiu laukti kol Niall suras mane ir galbūt,bet tik galbūt mes galėtume pamėginti galvoti apie bendrą ateitį.Ir aš nežinau kaip man elgtis.Manau tai ar mano tėvai gyvi parodys mano tolimesnius veiksmus. Nors aš net nežinau ką iš tikrųjų jaučiu vaikinui kuris daro ką nori.Rūko,flirtuoja su merginomis ir tik prie manęs yra beprotiškai mielas ir nuoširdus.Aš nežinau ar aš noriu susigrąžinti savo gerus pažymius,daugybę diplomų ir padėkų ar noriu pratęsti tai ką pradėjau dar palyginti neseniai.Man patinka rašyti dainas.Patinka įsijausti į žodžius ir pabandyti įsiskverbti į žmogaus kuris ją klauso širdį.Manau aš galėčiau paaukoti didesnę savo dalį kurią skiriu mokslams muzikai ir galbūt aš galėčiau užsiimti dalyku kuris man patinka ir niekada neatsibosta? Gana galvoti.Laikas sužinoti ką nors apie savo šeimą. Vos autobusas sustojo visi besistumdydami išlipo iš jo.Neįmanoma net apsakyti kaip labai visi žmonės norėjo pamatyti savo artimuosius, ir tai tik Airijos dėka,kad mes galime čia būti dabar gyvi ir sveiki (na beveik) ,jei ne...Manau didžiosios dalies iš čia esančių gyvų nebūtų. Priėjau prie pirmos pasitaikiusios moters kuri atrodė gan draugiška ir netokia sumušta kaip kiti. 'Sveiki.Amm norėčiau paklausti kada paskutinį kartą čia prasiautė tornadas?' 'Maždaug prieš keturias dienas.' Išsprogdinau akis.Ir jie rimtai tiki kad jis daugiau čia nebegrįš?Tai absurdiška!Negaliu patikėti!Jie tokie akli... 'Dėkui.' Sumurmėjau ir vis dar kovodama su savo mintimis dairiausi aplinkui bandydama atpažinti vietą kurioje esu.Daugybė sudaužytų automobilių, sugriuvę ir skausmą menantys pastatai, lavonai ir šlykštus jų tvaikas buvo tai ko neįmanoma nupasakoti žodžiais.Per mano kūną nuriedėjo apgailestavimo banga,nes aš neturėjau išvykti.Neturėjau.Turėjau likti ir kovoti dėl savo gyvybės čia ,o ne ten.Turėjau matyti tėvus bent paskutines akimirkas. Ranka nusibraukiau ašarą kuri spėjo išduoti kaip jaučiuosi ir toliau ėjau. Kelios minutės ėjimo ir skaičiavimo akmenukus sau po kojomis ir pamačiau tai ko daugiau niekada gyvenime galvojau nebeteks pamatyti.Vėl pamačiau Chloe kūną. Tik dabar suglebusį,pilną musyčių ir atrodo, jis jau gerokai apipuvęs.Čia tvyrojo dar baisesnis tvaikas nei vietoje kurioje buvau prieš kelias akimirkas.Mūsų namo stogas buvo visiškai įgriuvęs ir langai nors ir užkalti buvo visiškai sudužę,aplinkui juos tarsi didelės skylės kurios norėtų šį namą nuversti iki pamatų,bet jis tarsi tam priešintųsi.Pakėliau medinius nuvirtusius vartelius kurie anksčiau vedė į mūsų namą,bet viskas kas iš jų liko dabar buvo šlapia ir bevertė mediena.Surinkau visas šiukšles iš kiemo,noriu,kad jis atrodytų tvarkingas,noriu nors kiek pasijusti namuose.Vis dar bijau žengti į vidų,bijau pamatyti tai kas gali sugriauti mano gyvenimą.Žinau,kad Londono bunkeris neatlaikė jau kelios dienos po to kai aš išvykau,todėl visi likę gyvieji buvo išsiųsti namo ir jiems buvo liepta pasislėpti kaip įmanoma geresnėje vietoje.Priėjau prie mansardos ir pakėliau medinę kėdutę kuri buvo be dviejų kojelių.Nunešiau ją prie kitų šiukšlių kurias surinkau ir dar kartą pažvelgiau į Chloe kūną. Aš privalau įeiti į namą. Tu turi tikėti savimi,taip? Juk taip yra sakoma? Aš ir turiu patikėti.Ir patikėjau. Įžengiau į vidų ir nustėrau pamačiusi viską sugriautą.Viskas buvo išsimėtę ant grindų.Nuotraukos,senoviniai mamos įrankiai ir puodeliai,sulaužyti stalai,kėdės,nuo sienų kritę ir lubų pertvaromis užspausti paveikslai ir viskas kas ten buvo.Dabar liko tik prisiminimai.Pažvelgiau į pusę kurioje rūsys ir pamačiau ant jo durų užvirtusią spintą.Pribėgau ir nedvejodama sukaupiau visas jėgas ,kad atkelčiau ją.Po daugybės nesėkmingų bandymų ji tiesiog pasidalino į dvi dalis,nes tai buvo šlapia mediena.Nustūmiau po vieną dalį į šonus ir stipriai stumdama atidariau rūsį. Šviesa sklindanti pro išdaužytus langus apšvietė viską kas buvo rūsyje.Tai buvo mano tėčio lavonas ir pakelta mamos galva.Jos apsiblaususios akys šypsojosi ir nežinau kad ir kaip tą akimirką buvo liūdna dėl tėčio ir Chloe mamos gyvos akys žvelgiančios į mane gydė visas žaizdas.Nesvarbu kokios gilios jos buvo.Greitai nusileidau nedideliais laiptukais į apačią ir čia pamačiau taip pat didelę netvarką.Atsiklaupiau ant kelių ir padėjau mamos galvą sau ant kelių.Turėjau krepšelį persimetusi per petį iš jo ištraukiau vandens buteliuką.Kiek pakėliau mamos galvą ir padėjau jai atsigerti.Ji atrodė visiškai nusilpusi,tarsi būtų nevalgiusi ir negėrusi labai daug laiko.Kai galų gale ji atsigėrė vėl padėjau jos galvą sau ant kelių ir pasilenkiau,kad galėčiau pabučiuoti jos kaktą. 'Tau reikia daktaro.' Sušnibždėjau bandydama nuslėpti girgždiantį nuo ašarų balsą. 'Man nebedaug liko,pabūk su manimi.Myliu tave.' Jos ramus balsas ir tylūs žodžiai skaudino mane.Negaliu leisti jai mirti.Negaliu prarasti jų visų.Man jos reikia. 'Tu nemirsi, viskas bus gerai.Myliu tave taip pat.' Perbraukiau su ranka per kaktą patraukdama užkritusią plaukų sruogą jai ant veido. 'Tu privalai išgyventi.' Pasakiau aiškaii ir pilnu balsu nebijodama ,kad ji išgirs mano girgždžiantį balsą.Dabar svarbiausia išlikti ramiai.Visada.Būti ta rami ir tyli mergaitė kuri leidžia visiems išeiti.