Demono vaikas (IV dalis)

Pirmas skyrius. Nauja pradžia (1)

1950 metai, Vasario 20 diena

Lina susimąsčiusi stovėjo prie židinio, ant kurio buvo sudėta daugybė nuotraukų, bet dėmesį patraukė tik viena, tad negaišdama paėmė ją į rankas. Ilgesingai atsidūstant, pirštai perbėgo apdulkėjusiu rėmeliu. Rodžeris, Lina, Ravena ir Agnesė, visi keturi, tarytum tobula šeima, šypsodamiesi glaudėsi vienas prie kito. Niekas net nebūtų atspėję, kad viskas pasibaigs būtent šitaip, kad tie dvidešimt kartu su Rodžeriu praleistų metų dabar liks tik prisiminimais, kuriuos ji norės užmiršti. Bet tuo pačiu širdį draskė abejonės. Atrodė, kad viską pamiršusi suvoktų, jog savo gyvenime nieko doro taip ir nenuveikė, nes paskyrė jį kitam žmogui. Žmogui, kuris nebuvo jos vertas. Ir vis dėlto, pati juto kaltę, nes ilgą laiką bandė tikėti, kad viskas palaipsniui pasikeis, galbūt grįš tas senasis Rodžeris, atsiprašys už tai, ką padarė... Ak, ir kodėl turėjo būti tokia naivi? Daugelis pažįstamų ne kartą bandė ją įtikinti visiems laikams palikti Rodžerį ir pradėti naują gyvenimą, o ji vis neprarado vilties. Bet dabar jau žinojo, ką turi daryti, žinojo, kad dar ne per vėlu.

– Mama? Ką čia taip ilgai darai?

Staiga iš minčių pažadinęs skambus Ravenos balsas privertė Liną krūptelėti. Nuotrauka iškrito jai iš rankų ir daugybė šukių pažiro ant grindų.

– Atleisk, nenorėjau, kad taip nutiktų, – mergaitė išsigandusi lenkėsi paimti nuotraukos. – Galiu tučtuojau sutvarkyti.

– Nereikia, Ravena, ir šiaip planavau jas išmesti, – vos matomai šyptelėjo ji.

– Tikrai? – šiek tiek sutrikusi Ravena pažvelgė į Liną. – Išmesi visas?

– Tos nuotraukos tesukelia prisiminimus, o aš noriu žengti į priekį ir nebežiūrėti į praeitį. Kuo mažiau liks Rodžerio daiktų, tuo bus geriau man.

– Suprantu, bet ar jis neateis čia visko susirinkti?

Lina pakėlė keletą nuotraukų ir sumetė jas į kartoninę dėžę. Namai jau buvo gerokai aptuštėję, o prie durų stovėjo nemažas bokštas jau paruoštų nešti lauk daiktų.

– Viskas labai komplikuota, Ravena, – galiausiai prakalbo ji. – Rodžeris nežino, kad jį palieku. Neketinu jam to sakyti, nes jis bandys mane sulaikyti, o aš nenoriu daugiau nieko bendro. Net šie namai man primena jį...

– Ar būtent dėl to ir persikelsi gyventi kitur?

– Niekas manęs čia nelaiko, Krištolo rūmų nebėra, tad nebėra ir ko saugoti. Bet turėsiu visą laiką maskuoti savo energiją, kad Rodžeris manęs nerastų.

– O jeigu jis bandys ir jam pavyks? – sunerimusi mergaitė įsitaisė ant kietos pasenusios sofos.

– Nemanau, kad aš jam rūpiu, jis tik bando apgauti save, ką pati dariau jau daugybę metų. Rodžeriui dabar kur kas svarbiau Tamsos karalystė, o kadangi Tasdaro šiuo metu ten nėra, galbūt jis jau švenčia savo pergalę.

– Nori pasakyti, kad perėmė valdžią? – paklausė ji, nors pati tuo klausimu šiek tiek suabejojo.

– Nežinau, ką jis daro, ir man tai visai nerūpi, – moteris sumetė likusias nuotraukas prie kitų. – Na štai, gali man padėti išnešti visas tas dėžes į kiemą?

– Žinoma, – suskubo Ravena ir pašokusi iš vietos vieną pakėlė. – O ką ketini daryti su baldais? Teleportuosi juos į naujuosius namus?

– Ne, per daug varginantis darbas, įsigysiu naujų, – su viena ranka, mat taip pat jau laikė dėžę, Lina atvėrė duris, leisdama mergaitei išeiti pirmiau.

– O kur tiksliai išsikraustai? Na, juk norėsiu tave aplankyti, nesvarbu, kad dabar gyvenu Azryate.

– Į Alduarą, netoli Veidrodžių karalystės vartų, pasakysiu tikslesnį adresą, kai išsikraustysiu. O tau vertėtų dar nueiti į savo kambarį ir susirinkti daiktus, šį tą vertingo ten dar turi, mačiau, kad nepasiėmei gitaros.