Demono vaikas (IV dalis)

Ketvirtas skyrius. Keršto troškimas (2)

Pirmas dalykas, kurį jis pastebėjo atsibudęs, kad buvo prirakintas prie sienos grandinėmis, kurios nuo kiekvieno judesio nemaloniai žvangėjo. Nors galva buvo apsunkusi ir galvoti beveik neįstengė, miglotai bandė suvokti, kur šiuo metu yra. Įtarė, kad požemiuose – sprendė iš šalto ir drėgno oro, nuo kurio net šiurpo oda. Galiausiai prisivertė pajudinti rankas, o kai sunkūs akių vokai pagaliau atsivėrė, bandydamas prisitaikyti prie tamsos apsidairė. Tai iš tiesų buvo požemiai, tuščia akmeninė patalpa su metalinėmis grotomis priekyje. Jis nesuprato, kaip čia pakliuvo, bet žūtbūt reikėjo ištrūkti, jau įtarė, kuo visa tai baigsis.

Staiga šaižiai girgždėdamos prasivėrė grotos. Iš koridoriaus krentanti šviesa neleido atidžiai įsižiūrėti, bet pastebėjo grėsmingą vyrišką figūrą, lėtai einančią jo pusėn. Tik tada, kai ji sustojo, išvydo pakylančią ranką ir stipriai užsimerkė. Patalpą užpildė ausį rėžiantis botago kirtis, kuris kaip perkūnas rėžė jam į pilvą, palikdamas gilią pulsuojančią žaizdą. Tvardydamas riksmą jis sukniubo ant grandinių. Kūnui virpant iš neapsakomos agonijos nugara smigo į dantytą sieną, o antrankiai tik dar giliau įsirėžė į riešus ir kulkšnis. Po to sekė dar keletas kirčių, bet ignoruodamas skausmą jis pakėlė galvą, norėdamas pažvelgti kankintojui į akis, ir...

Pabudo. Kažkas purtė jį už peties.

– Kelkis, tėti, jau rytas!

Sunkiai pramerkęs akis, Gordonas suvokė esantis savo darbo kambaryje. Tikriausiai užmigo tvarkydamas popierius. Nepatogiai gulint ant stalo jam skaudėjo sprandą, tad tingiai pasirąžė ir pažvelgė pro langą. Saulė buvo pakilusi virš horizonto, o laikrodis ant sienos rodė beveik dešimtą ryto. Jeigu nebūtų šeštadienis, jau dvi valandas vėluotų į darbą.

– Tu turbūt persidirbai, – šyptelėjo Goda, bet jos veide Gordonas sugebėjo įžiūrėti susirūpinimą. – Jeigu nori, gali eiti į lovą.

– Ne pirmas kartas, Goda, geriau išgersiu kavos.

– Puiku, aš tau padarysiu, – suskubo mergaitė ir daugiau nelaukusi, kol jis ką nors pasakys, išbėgo pro duris.

Gordonas tik sunkiai atsiduso ir sutvarkęs stalą nuėjo palįsti po dušu ir persirengti. Pastaruoju metu buvo sunku susikaupti ties darbais, galbūt dėl to turėjo dirbti naktimis ir skirti mažiau laiko miegui, nors išėjęs iš ligoninės jautėsi kur kas geriau. Bet greičiausiai dėl visos šios maišaties galvoje kalti buvo tie keisti košmarai, lankantys jį kiekvieną naktį. Jis nujautė, kad tai kažkoks ženklas, bet negalėjo suprasti koks. Galbūt įspėjimas, kad turėtų saugotis, o gal pagalbos šauksmas. Tačiau kam tos pagalbos reikėjo? Ir kodėl bandė susisiekti būtent su juo? Tai buvo didžiausia mįslė, neduodanti ramybės jau ilgiau nei pusmetį, tačiau reikėjo suimti save į rankas, galbūt suklydo ir tai tik paprasčiausi košmarai.

Nuėjęs į virtuvę, Gordonas rado dukterį, jau baigiančią ruošti kavą. Kartu jie pasigamino pusryčius, bet neįprastai tylų jų rytą sudrumstė beldimas į duris.

– Lina? – vyras nustebęs atvėrė jas plačiau. – Senokai matyta, kur visą tą laiką buvai?

– Atleisk, negalėjau sakyti, – menkai šyptelėjo ji. – Palikau Rodžerį ir persikėliau gyventi kitur, o kad jis manęs nerastų, turėjau nuo visų atsiskirti.

– Tikrai? – kilstelėjo antakius jis.

– Vienintelė Ravena žino, kur tiksliai gyvenu, bet liepiau jai niekam nesakyti. Galbūt dabar Rodžeris jau bus aprimęs ir nebandys manęs ieškoti, tad pamaniau, kad aplankysiu tave.

– Suprantu, – susimąstė Gordonas. – Ir vis dėl to dar turėtum pasisaugoti, Rodžeris niekada nepasiduoda.

– Žinau, bet negaliu visą laiką slėptis, vienatvė mane jau dusina, – jiems pasiekus virtuvę, moteris patogiai įsitaisė prie stalo. – Tiesa, dar turiu Agnesę, bet didžiąją dalį laiko ji praleidžia mokydamasi, o aš tuo metu dirbu.