Demono vaikas (IV dalis)

Aštuntas skyrius. Nelaukta žinia (1)

Pro tankias medžių šakas skverbėsi paskutiniai saulės spinduliai ir atsispindėję ant lango apšvietė stalą, prie kurio sėdintis Gordonas ramiai pildė dokumentus. Kadangi praeitą vakarą atidėjo darbus ir tik keletą jų perdavė Aristėjui, šiai dienai jų susikaupė daugiau, bet dabar jis jautėsi žymiai geriau ir galėjo netrukdomas viską sutvarkyti. Pro atvirą langą buvo girdėti netoliese augančių klevų šnarėjimas, o pavėsyje ant šakų ilsėjosi paukščiai. Padėjęs plunksnakotį, žynys giliai atsiduso, žvelgdamas į vėjo sukeltą sūkurį, keliantį ant asfalto sukritusius pavasarinius žiedlapius. Tuo metu, kai vėl ketino kibti į popierius, pasigirdo veriamos durys.

– Gordonai, mesk viską! – šūktelėjo vidun įpuolęs Aristėjas. – Kavos pertraukėlė!

Išgirdęs jo žodžius Gordonas vos nesusijuokė.

– Negąsdink, jau maniau, kad kažkas nutiko.

– O kas galėtų nutikti? Aš tik nerimauju dėl tavęs, na... dėl to, kas nutiko vakar. Suprantu, kad karalystė tau kur kas svarbiau, bet kai esi tokios būklės, privalai bent jau dažniau daryti pertraukas. Sakiau, kad išeitum atostogų, bet ne, visą laiką turi daryti savaip.

Atsilošdamas kėdėje, Gordonas atlaidžiai pažvelgė į Aristėją.

– Ar jau baigei kalbėti?

– Pats žinai, kad sakau viską, kas tuo metu šauna į galvą, – nekaltai šyptelėjo jis, persibraukdamas per savo rudas garbanas. – Tai eisi su manimi išgerti kavos ar taip ir sėdėsi čia?

– Gerai jau gerai, einu.

Virtuvėlė, į kurią jie nuėjo, buvo gana nedidelė, bet jauki. Joje jau sėdėjo Agata su garuojančiu puodeliu arbatos. Pamačiusi vyrus ji susidomėjusi kilstelėjo antakius, bet nieko nesakiusi tyliai juos stebėjo.

– Kad tu žinotum, kaip man plyšta galva, – pasiskundė Aristėjas ir užkaitęs virdulį nuėjo pasiimti puodelio. – Turbūt vakar per daug išgėriau. Ir reikėjo man viduryje savaitės, niekada nepasimokau!

– Girtuoklis, – pro dantis iškošė Agata, laikydama puodelį prie veido, todėl buvo sunku pamatyti jos išraišką.

– Ką ten sakai? Žinok, turi dėkoti man, kad sutikau tave mokyti, pats galiu bet kada ir išmesti. Ką manai, Gordonai?

Tas tik gūžtelėjo pečiais. Agatos asmeniškai dar labai nepažinojo, kartu jie dirbo tik kelis mėnesius, per kuriuos neturėjo jokių nusiskundimų, ji viską atliko nepriekaištingai, išskyrus tai, kad su Aristėju jie buvo pažįstami kur kas ilgiau ir mėgo vienas kitam įkąsti. Nepiktybiškai, bet kartais jų pastabos priversdavo suklusti. Aristėjas akivaizdžiai apie ją kažką žinojo, ko nenorėjo atskleisti, ir Gordonas ne kartą svarstė, kas tai galėtų būti, bet stengėsi per daug nesigilinti, kur kas svarbiau buvo tai, kaip ji dirbo, o ne ką veikė laisvalaikiu.

Agata tuo metu baigė gerti arbatą ir žinodama, kad jie čia užtruks dar ganėtinai ilgai, tyliai pasišalino iš virtuvės, o kadangi Gordonas sėdėjo prie stalo ir žiūrėjo pro langą, Aristėjas padarė kavos ir jam.

– Tu jau susipažinai su Zaira, tiesa? – prisėsdamas šalia paklausė jis, ir Gordonas tik tada atsisuko. – Žinojai, kad ji Milerio žmona? Prieš kiek laiko jiems gimė vaikas?

– Prieš tris metus, kodėl klausi?

– Ne, nieko, tiesiog susimąsčiau, kaip greitai bėga laikas, o mes nieko gero taip ir nenuveikėme. Ar jau sugalvojai, ką darysi su Tasdaru?

– Kol kas galiu tik laikyti jį požemiuose. Tol, kol nepanaikinsiu miego burtų, tol mums negrės joks pavojus.

– Na, jeigu taip sakai, galime bent trumpam atsipalaiduoti, – Aristėjas patogiau išsitiesė kėdėje ir minutėlę susimąstęs žvelgė į lubas. – Reikėtų nueiti pas Ariadną ir pažiūrėti, kaip jai sekasi, pastaruoju metu ji keistai elgiasi. Kaip manai, gal turi kokių nors problemų? O gal nelaimingai įsimylėjo?