Demono vaikas (IV dalis)

Tryliktas skyrius. Kovoti arba pasiduoti (2)

Pirmiems saulės spinduliams prasiskverbus pro ploną užuolaidą ir nuslydus per pagalvę, Arela neramiai sujudo guolyje ir pramerkusi akis pastebėjo greta vis dar gulintį Gordoną. Tuo metu ji prisiminė visus tuos košmarus, kaip būdamas šalia jis guodė ir ramino ją, bet kažkuriuo metu ji užmigo ramiu miegu ir daugiau nebepabudo. Ir tada jai pasidarė gėda. Taip gėda, kaip dar niekada nebuvo. Privalėjo kaip nors jam atsilyginti už visą tą rūpestį ir meilę, nes dabar tebuvo jam našta. O visų svarbiausia – turėjo būti stipri, pasistengti išklimpti iš to liūno, į kurį pakliuvo, juk prieš tai pavyko, kodėl turėtų nepavykti dabar?

Ištiesusi ranką moteris švelniai paglostė Gordono skruostą ir patraukė nuo akių susivėlusius plaukus. Jis gulėjo ramiai, nė kiek nesukrutėjo, marškiniai buvo susiglamžę ir iki pusės prasegti. Jis net nesivargino nusirengti ar apsikloti antklode, nes turbūt nė neplanavo čia pasilikti, jeigu ne ji.

– Gordonai? – Arelos akys netikėtai išsiplėtė iš siaubo ir ji papurtė jį už peties. – Gordonai, pabusk! Ar mane girdi?!

Prireikė šiek tiek laiko, kol jis pramerkė akis, nors veidą apšviečianti saulė trukdė prasimerkti iki galo.

– Arela? – tingiai sumurmėjo jis. – Kas atsitiko?

– Ak, tu gyvas, tu gyvas! – negalėdama nuslėpti džiaugsmo, ji stipriai jį apkabino. – Nepajutau tavo energijos ir akimirką pamaniau, kad...

– Daugiau manęs taip negąsdink, – kiek sutrikęs jis palengva atsisėdo. – Gydydamas tave tikriausiai persistengiau ir išnaudojau labai daug magiškos energijos, praeis nemažai laiko, kol ją atgausiu.

– Atleisk, kad per mane turėjai aukoti savo galias, – panarino galvą ji.

– Nesvarbu, žinai, kad bet kokiu atveju tau padėsiu, negalvok apie tai, – menkai šyptelėjo jis, bet staiga jo veidas surimtėjo. – Palauk, tu... pati pabudai?

– Žinoma, – moteris sutrikusi pažvelgė į jį. – O kodėl klausi?

– Na... po tų nesiliaujančių košmarų pagalvojau, kad geriausia būtų tave užburti, nes tik taip galėsi miegoti ramiai, – minutėlę jis tylėjo susikrimtęs. – Įprastai taip nebūna, nuo miego burtų pabusti pačiam neįmanoma.

– Tikrai? – nusistebėjo ji, kaktoje įsimetė negili raukšlė.

– Matyt, turėjau per mažai energijos, dėl to burtas nesuveikė iki galo. Na, bet nesvarbu, metas keltis, galiu paruošti tau pusryčius, jeigu nori, vakar visą dieną nieko nevalgei.

– O tau nereikia į darbą?

– Reikia, bet negaliu palikti tavęs vienos, pavojus dar nepraėjo.

– Bet... tu neprivalai to daryti... neprivalai man padėti... Nežinau, kaip sugebėčiau susitvarkyti be tavęs, bet vieną dieną turėsiu grįžti į Azryatą.

– Viskas gerai, pakalbėsime apie tai vėliau, – švelniai nusišypsojo jis. – Einu į savo kambarį, o tu pasiruošk ir ateik į virtuvę.

Gordonas pakilo ir beveik be garso paskui save uždarė duris. Jo miegamasis buvo antrame aukšte, tad užtruko, kol jį pasiekė. Norėjo bent kelioms minutėms nuo visko atsiriboti, bet daugybė minčių ir klausimų sukosi galvoje. Jis aiškiai prisiminė tą akimirką, kai Arela ištarė Tasdarui, kad Rebeka ne jo, bet tai turėjo reikšti... O kas, jeigu iš tikrųjų melavo? Jeigu norėjo jį įskaudinti? Bet kam jai taip elgtis, tarsi nežinotų, kaip Tasdaras į tai reaguos, suvokęs, jog visą gyvenimą jam melavo? Ar tikėjosi, kad jis supras ją? Paleis Rebeką, neva ji nėra jo duktė, todėl jam nebereikalinga? Bet tai juk reiškė, kad dėl Rebekos Arela buvo pasiryžusi padaryti bet ką, net jei pačiai teks kentėti, o Tasdaras netikėjo, todėl nubaudė ją kur kas blogiau, nei ji tikėjosi. Ir vis dėlto, jeigu Arela sakė tiesą, kieno daugiau ji galėtų būti? Juk tai negalėjo būti sutapimas, prieš gimstant Rebekai jie vis dar artimai bendravo, tik po to visiškai nutraukė ryšius.