Demono vaikas (IV dalis)

Dvyliktas skyrius. Pagrobimas (2)

Dvasių karalystė buvo viena iš atokesnių vietų, kurioje gyveno bene mažiausiai žmonių. Taip greičiausiai nutiko dėl klimato, čia žiemos būdavo pačios šalčiausios, net ir vasarą dažniausiai siautėdavo smarkūs vėjai, o saulė šviesdavo retai ir visa aplinka atrodydavo tokia slegianti ir niūri. Tačiau sėslūs gyventojai jau buvo prisitaikę prie įvairių sąlygų ir jiems neatrodė, kad gali būti geriau. Net ir šiandien, kai jau buvo įpusėjęs pavasaris, kai kuriose vietose vis dar baltavo vėjo supustytos sniego kopos...

Žvelgdama į jas, Lorena sunkiai dūsavo. Pastaruoju metu buvo per daug ramu, ir tai jai atrodė įtartinai keista. Matyti ateities vizijų ji vis dar negalėjo, ir kuo ilgiau tai tęsėsi, tuo didesnis sunkumas gulė ant širdies, kad galbūt nepamatys kažko labai svarbaus ar negalės laiku perspėti apie pavojų. Nors ne, žmonės negalėjo pasikliauti vien ja, vizijos labai dažnai pasirodydavo klaidingos ar su užslėpta reikšme, kurią kartais būdavo sunku arba net neįmanoma suprasti. Ji nebuvo vienintelė, nuo kurios priklausė žmonių likimas, bet vis nenustojo kaltinti savęs, nes negalėdama naudoti savo galios jautėsi taip, lyg būtų praradusi dalelę savęs, dalį savo sielos.

Padėti žmonėms buvo ne tik Lorenos pareiga, bet ir pašaukimas. Nuo pat jaunų dienų, kai sužinojo turinti pranašavimo galią, ji iš visų jėgų stengėsi padaryti viską, kad karalysčių gyventojai gyventų lengviau. Žinoma, ir anksčiau būdavo dienų, kai jausdavosi bejėgė, bet ne tokia, kaip dabar, tada sugebėdavo matyti bent kažką, už ko galėdavo užsikabinti, o dabar – visiška tuštuma. Praėjo jau tiek laiko, jog Lorena jau buvo praradusi viltį, galbūt visam laikui neteko pranašavimo galių, ir viskas tik dėl to, kad Gordonas sulaužė taisyklę ir pasinaudojo Chrono laikrodžiu. Aišku, moteris nieko nekaltino, jis tai darė dėl kilnių tikslų, tikriausiai jo vietoje būtų pasielgusi taip pat.

– Mama, ar tau viskas gerai? – staiga išgirdo ji balsą už nugaros ir apsigręžusi pamatė prieinančią dukterį. Buvo taip paskendusi savo mintyse, kad visiškai negirdėjo, kas vyksta aplinkui.

– Nesijaudink, Rėja, man tik neramu dėl to, kad vis dar neatgavau galios, – liūdnai atsiduso ji, pirštais lengvai braukdama per lygų stalo paviršių.

– Tasdaras ištrūko iš požemių, ar ne? – šiek tiek abejodama mergaitė priėjo arčiau. – Girdėjau, kaip vakar kažkas skambino. Ką dabar darysime?

Moteris minutėlę tylėjo. Nė pati nebuvo tikra, ko jie turėtų imtis, o blogiausia, kad jos vyras darbo reikalais visai neseniai išvyko į Šviesos karalystę ir nieko negalėjo patarti šiuo klausimu. Nebent žinia jau pasklido ir ten ir jis greitu metu grįš, juk vis dėlto buvo Dvasių karalystės valdovas ir privalėjo ją saugoti, kitaip Tasdaras galės lengvai perimti valdžią, dėl ko Lorena ir baiminosi labiausiai.

– O tu negali susisiekti su tėčiu? – tarsi perskaičiusi jos mintis paklausė Rėja.

– Galėčiau, bet Dvasių karalystė yra labiausiai nutolusi nuo kitų, todėl telepatiniam ryšiui reikėtų kur kas daugiau galių, o aš nesu tokia stipri, nežinau, ar sugebėčiau.

– Bet galėtum bent pabandyti, ar ne? O jeigu jam gresia mirtinas pavojus?

– Nesijaudink, jis nesikiša į Tasdaro reikalus, mums reikia saugotis kur kas labiau, – nenoriai šyptelėjo Lorena. – O kad pasijustum geriau, pabandysiu susisiekti su tėčiu, bet pirmiau noriu patikrinti, ar mano galia dar negrįžo, galbūt šiandien pavyks.

– Gerai, tada netrukdysiu tau.

Moteris apsisuko ir daugiau nieko nesakiusi patraukė link savo meditacijos kambario, kuriame visuomet atlikinėjo visus pranašavimams reikalingus ritualus. Tačiau jokių ritualų dabar ji nesiėmė, visų pirma priėjo prie židinio ir norėdama jį užkurti ištiesė į priekį rankas. Po kelių sekundžių įsižiebė vos matoma, bet palaipsniui vis didėjanti liepsna. Patalpą, kurios langai dažniausiai būdavo užtamsinti užuolaidomis, nutvieskė blausi šviesa.