Demono vaikas (IV dalis)

Vienuoliktas skyrius. Bandymas pabėgti (2)

Galva buvo sunki kaip akmuo, bet iš lėto pramerkusi akis Ravena suprato esanti tamsioje šaltoje patalpoje. Aplinkui nieko nebuvo matyti, tad kelis kartus sumirksėjo, stengdamasi įžiūrėti bent menkiausią daiktą ar suprasti, kur tiksliai ji yra. Deja, tai negelbėjo, buvo per daug apsvaigusi nuo smūgio į veidą, o atsikelti taip pat nesisekė, mat niekaip neįstengė pajudinti surištų rankų. Ir tada ji aiškiai prisiminė viską, kas nutiko. Ji buvo pas Liną ir Agnesę, bet staiga pasirodė Melburnas ir teko nuo jo gintis. O tada nieko. Nejaugi ji prarado sąmonę ir Melburnas ją pagrobė? Bet tai reiškia, kad Lina ir Agnesė turėtų būti kartu su ja, ar ne?

– Lina? Agnese? – bandydama išsilaisvinti negarsiai pašaukė ji, nenorėdama atkreipti pagrobėjų dėmesio, tačiau niekas neatsiliepė. Supratusi, jog taip paprastai neištrūks, mergaitė stipriai užsimerkė, stengdamasi išsikviesti galias, kad ir paprasčiausią ugnį, bet viskas buvo veltui, rankose nesušvito nė kibirkštėlė. Nejaugi ir vėl prarado savo galias? Bet kaip? Šį kartą nebuvo jokios depresijos, ji gyveno ramiai kartu su savo mama, neturėjo rūpesčių ir ėjo į mokyklą kaip ir kiekvienas paprastas vaikas.

Prisiminus mamą, Ravenai suspaudė širdį. Ji tikriausiai siaubingai jaudinosi, juk turėjo iš pat ryto grįžti į Azryatą, bet dabar buvo kažkur uždaryta. Galbūt Melburnas nugabeno ją į Tamsos karalystę ir įkalino požemiuose, o po to ateis jos tėvas ir... Sunku buvo patikėti, kad jis ištrūko iš požemių, jau manė, kad galės gyventi ramiai, nors nuojauta ir kuždėjo apie greitai grįšiantį blogį. Reikėjo ja pasikliauti, Ravena pyko ant savęs, bet dabar jau buvo per vėlu, o svarbiausia, nebuvo tikra, ar kas nors, be Linos ir Agnesės, žinojo jos padėtį. Galbūt jos taip pat pagrobtos, bet uždarytos kur nors kitur, juk Melburnas norėjo išgabenti iš namų Agnesę, ko ji jokiu būdu negalėjo leisti. Tačiau leido, nes buvo per silpna, per mažai laiko praleido tobulindama savo galias, menkai tikėdama, kad jos tėvas grįš. Ak, kokia vis dėlto ji buvo kvaila, per ją dabar nukentės mylimi žmonės.

Bet dabar reikėjo susiimti ir galvoti apie tai, kaip kuo greičiau ištrūkti. Ji privalėjo surasti ir apginti Liną ir Agnesę, grįžti pas mamą ir perspėti, kad Tasdaras laisvėje. O galbūt ji jau pakliuvo į pavojų, kol ji čia sėdėjo surakinta. Vedama tokių minčių, mergaitė stengėsi giliai kvėpuoti ir nepanikuoti. Na ir kas, kad neturėjo galių, tai dar nereiškia, kad negalėjo ištrūkti, tereikėjo surasti būdą, apsidairyti, galbūt ką nors ras.

Kelis kartus greitai sumirksėjusi, Ravena vėl pabandė įsižiūrėti į tamsą ir pagaliau sugebėjo įžvelgti keletą kontūrų. Šviesos čia šiek tiek pateko pro kairėje esantį mažą langelį, uždengtą stora marška. Saulės spinduliai tik vos vos ėjo kiaurai, bet prasiskverbę net nesiekė grindų, tik leido matyti, kad ten tikrai langas. Ne, kažkas čia negerai, mergaitė juto, kad ši vieta nė kiek nepanaši į Tamsos karalystę, nors pati ten dar niekada nesilankė ir negalėjo žinoti, bet kiek girdėjo, joje niekada nešvietė saulė. Be to, kam Melburnui ją grobti, jei jam reikėjo tik Agnesės? Nejaugi Tasdaras tam pritartų, leistų ją kaip nors kankinti, kai pats sakė, kad saugos ją nuo pavojų? O gal tai buvo kerštas už tai, kad keliavo į praeitį, norėdama paimti Elzaro amuletą?

Ravena pajudino rankas, norėdama nusiimti pančius, ir tik dabar suprato sėdinti ant kėdės. Kojos taip pat buvo pritvirtintos, bet pajudinusi jas suprato, jog tik pririštos, galbūt galėtų jas atlaisvinti, tačiau kaip rankos? Jas juosė antrankiai, mergaitė galėjo justi šaltą jų metalą, pabandė rankas išmauti, bet ringės buvo siauros, išjudinti beveik negalėjo, nebent kartu su jomis nusiplėštų ir odą. Bet apie tai pagalvojus kūną iškart nukrėtė šiurpas. Reikėjo sugalvoti kažką kitą, tačiau ką?

Ravena intensyviai mąstė. Į keblią padėtį buvo pakliuvusi ne kartą, visuomet rasdavo išeitį, tačiau dabar ji sėdėjo čia visiškai viena. Nors ne, už durų greičiausiai ją saugojo sargybiniai, kad ir ką ji darys, turės daryti tyliai. Visų pirma pabandė išlaisvinti kojas nuo virvių, tada galbūt pavyks bent jau nusikratyti kėdės, ir nors skaudėjo čiurnas, ji nepasidavė, nusispyrė batus ir toliau bandydama ištrūkti judino kojas. Nežinojo, kiek laiko praėjo, kol pagaliau pajuto, jog virvė po truputį laisvėja. Tačiau džiaugtis buvo dar gerokai per anksti, ištrūkusi ji turės sugalvoti, kaip pasprukti iš šios vietos, nors vieną idėją jau turėjo, tik nežinojo, ar pavyks.