Demono vaikas (IV dalis)

Tryliktas skyrius. Kovoti arba pasiduoti (1)

Visą naktį Ravena susigūžusi gulėjo ant šaltų, betoninių rūsio grindų. Žaizda, kurią paliko Rodžeris, buvo labai gili, atrodė, kad daugiau niekada nebegalės su ta koja vaikščioti. Bet skausmas kaskart priminė, kad ji gyva, ir jei nieko nesiims, tikrai mirs. Tačiau ką ji turėjo daryti, kad iš čia ištrūktų? Dėl riešus juosiančių ringių negalėjo naudotis savo galiomis, o kai bandė pabėgti, buvo ir vėl sučiupta, kas iš to, jei bandys tai padaryti dar kartą? Be to, su tokia koja nesugebėtų pabėgti nė metro, nebent kaip nors pavyktų išsigydyti žaizdą.

Mergaitė kelis kartus bandė nusitraukti galias slopinančią giją, bet jautėsi taip, tarsi atsitrenktų į sieną. Ji buvo labai plona, galios atrodė ranka pasiekiamos, bet kad ir kaip stengėsi tą sieną pralaužti, ji buvo per tvirta. Ir tai tęsėsi visą naktį. Ji žinojo tai nuo tada, kai pro langelį, kurį atidengė, pradėjo skverbtis menki saulės spinduliai. Miegoti pakliuvus į tokią situaciją atrodė neįmanoma. Juo labiau, kai nežinojo, kas jos laukia, ką Rodžeris ketina daryti, nes jei būtų norėjęs, seniai būtų ją nužudęs, juk dabar ji buvo visiškai bejėgė.

Apie tai pagalvojus Ravena tik dar labiau nusivylė savimi. Kodėl visą laiką turi pakliūti į tokią situaciją? Ir kodėl kiekvieną kartą būna tokia silpna? Argi savyje neslėpė didžiulės galios, kurią paveldėjo iš Tasdaro? Juk galėtų pasistengti bent šiek tiek labiau, čia buvo tik antrankiai, o jos tėvui teko kur kas sunkiau, turėjo įveikti amuleto galią, kuri buvo žymiai didesnė. Aišku, Ravena neprilygo Tasdarui, bet tikrai turėjo mokėti daugiau, juk įveikė jau tiek sunkumų. Prisiminus juos, ji vargiai galėjo patikėti, kad praėjo tik metai nuo to, kai prasidėjo visi tie sunkumai. Atrodė, kad kur kas daugiau, o ji ir jautėsi daug vyresnė nei iš tikrųjų. Jau nebebuvo ta baili mergaitė, keliavo į Senuosius Atakanos požemius, Nebūties pasaulį, įveikė Ževodano žvėris Mirties girioje, o svarbiausia – plaukė per Šmėklų pelkę. Ir kam? Tam, kad ir vėl papultų į tokią apgailėtiną padėtį?

Ravena iš visų jėgų stengėsi sulaikyti besiveržiančias ašaras. Pavyko tada, pavyks ir dabar. Galbūt tereikėjo kantrybės, norint ištrūkti iš tų pančių. Jei tik įstengtų, galėtų pasikviesti ką nors į pagalbą, juk Rodžeris buvo ne vienas, turėjo dar tris pagalbininkus. Gulėdama tamsoje ir drebėdama iš šalčio, ji taip ant jo pyko, kad mintis, jog galėtų pasikviesti į pagalbą savo tėvą, vis labiau nuodijo jos protą. Tasdaras tikrai ją išgelbėtų, nenorėtų, kad ji mirtų, galbūt net nužudytų Rodžerį. Tuo pačiu giliai širdyje ji žinojo, kad taip galvoti neturėjo teisės, nes tai tik įrodė, kad tokiu būdu pasireiškė jos demoniškoji pusė, ir jeigu ji nesutvardys pykčio, bus galutinai jos užvaldyta. Nors jautė ją dar tiek mažai kartų, kad galėjo suskaičiuoti ant pirštų, vis tiek negalėjo leisti jai paimti viršų. Antra vertus, Tasdaro pagalba reikštų, jog turėtų jam atsilyginti, kur kas paprasčiau būtų pasikviesti ką nors kitą, tik nežinojo ką, nes nenorėjo nė vieno artimo velti į pavojų. Mama buvo per silpna, pati sakė, kad nesugeba panaudoti dalies savo galių, Gordonas nusilpęs dėl savo žynio pareigos, o Lina...

Apie tai galvodama, Ravena nė nepajuto, kaip kažkas įžengė į patalpą, suprato tik tada, kai į ją tvokstelėjo ryški lempos šviesa.

– Tu jau pasiekei savo liepto galą... – netoliese pasigirdo balsas, o netrukus pasirodė ir pats jo savininkas Rodžeris.

Mergaitė primerkusi akis žiūrėjo į jį, stengdamasi priprasti prie akinančios šviesos. Širdis blaškėsi krūtinėje kaip įstrigęs narve paukštis. Viskas, jai nepavyko pabėgti, o dabar jis pasimėgaudamas pribaigs ją savomis rankomis.

– Ko tau iš manęs reikia? – paklausė Ravena gergždžiančiu balsu, tarsi jos gerklėje būtų pilna smėlio. – Kodėl čia uždarei?

– Tavo tėvas atėmė iš manęs tai, ko tiek metų siekiau, todėl dabar už tai sumokės, – pro dantis iškošė jis, su pasigėrėjimu stebėdamas varganą jos figūrą, kurią dengė juoda trumputė suknelė su balta apykakle ir rankogaliais ant pusilgių rankovių.