Beautiful Sin{Lietuvių k.} 🌟

02||Aleksandras Andersonas

Argi ne ironiška, kaip per trumpą laiką tavo gyvenimas gali visiškai pasikeisti?

O tu tiesiog sėdi nuošalyje ir žiūri, nes nieko negali padaryti.

Rytoj mano pirmoji diena Aleksandro kompanijoje ir aš net nežinau, kas tas žmogus.

Spėju, kad jis yra užimtas žmogus, žinant kaip jam sekasi, bet tikiuosi, kad rytoj turėsiu galimybę susitikti su senu vyru prieš pirmąją darbo dieną.

Stefanijos nebuvo namuose, girdėjau, kad ji išėjo praėjus valandai po mano atvykimo.

Man nuobodu, todėl tiesiog nusprendžiau pasižvalgyti po dvarą, susirasti ką veikti.

Gal pavalgysiu, visada valgau, kai nuobodu.

Sėkmingai pasiekiau didžiulę virtuvę, kurioje pamačiau Avą, besitvarkančią tiesiu veidu, labai susikaupusią į savo veiklą.

- Ei, ar tau reikia pagalbos?, - paklausiau, kai priėjau prie jos, o ji greitai pakėlė akis ir nerimastingai papurtė galvą.

- Ne, panele, ačiū, - nedrąsiai atsakė ji, o aš susiraukiau.

Ji tokia drovi ir galiu pasakyti, kad ją gąsdina tai, nes žiūri aplinkui, bijo, kad kas nors gali ateiti ir pamatyti mane su ja.

- Ar gali vadinti mane, Amera? , - nusišypsojau.
- Panelė mane verčia jaustis keistai, - tariau atsisėdusi ant stalo, lyg tai būtų mano namai.

Na, Stefanija pasakė, kad kitais metais tai bus mano namai, todėl jie turi prie to priprasti.

- Man neleidžiama, atsiprašau, panele, - švelniai pasakė ji, o aš atsidusau atlošdama galvą.

- Kitus metus gyvensiu čia, vadinasi, tu taip pat dirbi man, o aš liepiu vadinti mane Amera, - rimtai pridūriau.

- Prašau, - greitai pridūriau, nes pamačiau susirūpinimą jos veide. Ji tokia miela.

Ji keletą sekundžių Telkomsel, lyg galvodama apie tai, ką jai sakiau.

- Gerai.

Pergalingai nusišypsojau. Ši mergina tokia nekalta, kad primena mane.

Kai buvau jauna ir kvaila.

- Kiek tau metų, Ava?, - paklausiau, sukandusi vieną obuolį, kurį paėmiau iš šalia esančio dubenėlio, kol ore tabalojau kojomis. Gerai, kad buvau su laisva balta suknele.

- 19.

- Ar ne per jauna čia dirbti?

- Kai kurie žmonės neturi pasirinkimo.

Tai privertė mane užčiaupti burną. Taip, ne visiems pasisekė turėti mano gyvenimą, ir gaila, kad tokie malonūs žmonės kaip ji turi tai išgyventi.

- Galiu pasakyti, kad tau čia nepatinka dirbti, - palenkiau galvą į šoną , vis dar žiūrėdama į ją.

Ji akimirką pagalvojo ir pažvelgė į mane.

- Man patinka jų maža dukra Ema, kurios man užtenka, kad pasilikčiau.

Mano nuotaika smarkiai krito. Nekenčiu vaikų ir pamiršau , kad šiuose namuose vienas yra.

Ne dėl to, kad Stefanija neužsiminė man apie tai. Jei ne mano tėvas, galbūt net nežinočiau, kad jie turi vaiką.

- Ava, man reikia, kad tu kelias valandas stebėtum Emą.