Beautiful Sin{Lietuvių k.} 🌟

011||Prašyk to

Meluočiau, jei sakyčiau, kad to nesitikėjau.

Vyrai tokie nuspėjami, net vyresni už mane, aš vis dar keliais žingsniais jį lenkiu.

Palenkiau galvą į šoną su pikta šypsena, pasklidusia visą veidą, o jo veidas vis dar įsitempęs ir piktas. Turiu pripažinti, kad supykęs jis atrodo dar seksualiau.

Noriu, kad jis išdulkintų mane, kol yra piktas. O po velnių, aš jau įsivaizduoju.

Mano kulnai aidėjo ant marmurinių grindų. Jo žvilgsnis degino mano kojas, kurios puikiai matosi dėl didelio suknelės plyšio.

Vieną ranką uždėjau jam ant krūtinės, akimis iššūkį žvelgdama į jo veidą su plačia šypsena. Prikandau lūpą, lėtai nuleisdama ranką prie jau matytų gražios formos pilvo.

Iš tobulo kampo, sakyčiau.

- Neprieštarauju, - pridūriau šnabždėdama jam į lūpas.

Mačiau, kaip mano prisilietimas praranda kontrolę, ir nėra nieko įdomiau, kaip matyti, kaip toks galingas ir sėkmingas žmogus kaip Aleksandras tirpsta tavo glėbyje. Tai leidžia jaustis gyvam, turint šią galią jo kūne. Galiu praleisti metų metus liesdama jį, džiugindama jį, versdama jį šmėžuotis vėl ir vėl, kol jis dejuoja mano vardu, ir man nebus nuobodu. Tiesą sakant, Aleksandras, dejuojantis mano vardu, yra mano mėgstamiausias garsas pasaulyje.

Bet viskas įvyko per greitai, jo ranka stipriai apsivijo mano gerklę, sustabdė mano kvėpavimą ir savo dideliu raumeningu kūnu prispaudė prie šalia esančios sienos. Mūsų veidai taip arti, kad jaučiu jo kvėpavimą. Mano akys nukrito prie jo lūpų, šias rausvas putlias lūpas trokštu pabučiuoti.

Tada mano veidą susuka plati šypsena.

Jei jis tikėjosi pamatyti baimę mano akyse, jis žiauriai klysta. Tūkstantį kartų svajojau, kaip tai vyksta, o tai, kad tai vyksta dabar, sustiprino poreikį tarp mano kojų.

– Kokius liguistus žaidimus žaidi, a? Jis sušnypštė man prie lūpų, jaučiau, kaip jo kvėpavimas išsiliejo man per veidą. Norėjau pabučiuoti šitą durnių. Jis dabar toks karštas.

-Nežinau apie ką tu kalbi,- lėtai pasakiau, veide nusišypsodama nekalta šypsena, dar labiau suspaudus mano gerklę, ir aš sušnypščiu.

Niekada per visą savo gyvenimą nesijaučiau tokia įsitraukusi.

– O kas tada su Kristianu? kita jo ranka atsirėmė į sieną, prie pat mano galvos, todėl puikiai matau tatuiruotę, rodomą iš po jo rankovės. – Ar nori sugadinti mano sandorį? Jis piktai atsakė, jo akys pasidarė tamsiai juodos spalvos, o jei jo ranka dar kurį laiką laikytų man ant kaklo, aš tikiu, kad nuo jo tvirto gniaužimo liktų raudonos dėmės, trukdančios man kvėpuoti.

„Sandoris, kurį aš tau padariau", – nurodžiau pasitikinčiu balsu, bandydama atplėšti jo gniaužtus, bet jis laikė mane vienoje vietoje ir žiūrėjo į mane surauktais antakiais.

"Bet nesijaudinkite, pone, aš nenoriu sugadinti jūsų prakeikto sandorio." Mano veide išplito plati šypsena "Aš tik noriu jį išdulkinti, viskas"

Jo gniaužtas aplink mano gerklę atsipalaidavo ir dabar galėjau lengvai kvėpuoti. Mano kaklas degė, buvau tikra, kad dėl Aleksandro viskas raudona. Jam pasisekė, kad man patinka šie keblūs dalykai ar kitaip, dabar jis gulėtų ant grindų su skausmu kamuoliuose.

Jo akys tyrinėjo mano veidą, ilgai išbuvo ant mano lūpų, kol vėl pažvelgė į akis.

Ir jis tik nusijuokė savo kūnu vis dar prispaudęs manąjį, o aš prispausta prie sienos.