Beautiful Sin{Lietuvių k.} 🌟

03||Norai

Ruošdamasi vakarienei žiūrėjau į veidrodį priešais save.

Ar kas nors gali man pasakyti, kodėl man susidarė įspūdis, kad šiam vyrui 60 metų?

Nesitikėjau, kad jis bus įkopęs į 30 metų, atrodys, lyg ką tik išlipęs iš Calvino Kleino žurnalo viršelio.

Esu užsivedusi ir negaliu to nuslėpti. Nuo tada, kai pamačiau jį, negaliu sustabdyti šio jausmo tarp kojų.

Vien jo balso pakanka, kad pasiekčiau orgazmą.

Kodėl jis turi būti vedęs ir turėti vaiką?

Mes galėjome taip smagiai praleisti laiką kartu. Dulkintis kiekviename šio didelio dvaro kambaryje, erzinti vienas kitą, jo galva tarp mano kojų, aš čiulpiu jo penį, lyg nuo to priklausytų mano gyvybė.

Bet dar kartą visata pasakė "NE".

Jo žmona atrodo kaip geras žmogus, kitaip bučiau jį išdulkinusi, nesirūpindama, kaip jį jaustųsi.

Sekundei užmerkiau akis ir įsivaizdavau jo kūną ant manojo, kaip jis bučiuoja mano kaklą ir įnirtingai dulkina.

Jo ranka apkabina man kaklą, mano kojos apsivija jo liemenį, o jis dejuoja mano vardą.

- Šūdas, - sušukau, numesdama šepetį ant žemės.

Šios 365 dienos jau velniškai sunkios.

~*~*~*~*~*~

- Džiaugiuosi, kad prisijungei prie mūsų, Amera, - Stefanija saldžiai nusišypsojo, kai Ava ir dar dvi merginos ruošia vakarienę prieš mus.

Mano žvilgsnis sekundę susiduria su Avos, ji vėl žiūrėjo į žemę.

- Ar tau patinka tavo kambarys?, - ji paklausė gurkšnodama vyną, kai kambarinės išėjo iš kambario.

- Tai tobula, - linktelėjau. - Ačiū.

Kaip tik į valgomąjį įėjo Aleksandras.

Jo buvimas suteikia dominavimo ir seksualumo pakankamai, kad pajusčiau, kaip džiūsta burna. Giliai įkvėpiau, kai slapta jį apžiūrėjau.

Dabar jis vilkėjo džinsus ir baltus marškinius, ir leiskite man pasakyti vieną dalyką.

Šis vyras turi dideles, raumeningas rankas.

Tai mano silpnoji vieta, ypač kai pamačiau tatuiruotes, kurios puošė jo kūną.

Dar kartą suspaudžiau koją.

Jis švelniai pabučiavo Stefaniją į skruostą, tada pažvelgė į mane.

Aš tyčia vilkėjau juodą apatinį trikotažą, kuris gerai išryškino mano krūtinės kontūrus. Jos nėra didelios, bet tikrai nemažos, o jo žvilgsnis nukrypo ten, kur norėjau.
Aš vis dar mačiau mažą šviesą jo akyse, kai jis pažvelgė į mane, ir tai privertė mane pergalingai nusišypsoti.

- Pone, Andersonai, - pasakiau nekaltai, mėtydama rudus savo plaukus, o jis linktelėjo mano kryptimi, sedėdamas ant pagrindinės didelio stalo kėdės.

- Amera, - jis pasisveikino su manimi giliu balsu.

Įsivaizduoju, kaip jis sako mano vardą visai kitoje situacijoje, tikrai ne tada, kai mes su jo žmona vakarieniaujame prie vieno stalo.

- Ar tau reikia kažkokažko, ko savo kambaryje neturi, mieloji?, - paklausė Stefanija, maloniai žiūrėdama į mane.

Taip, tavo vyro.