Ar tu sugebėsi ištrūkti?

Sara

Kiek save atmenu nuo pat vaikystės mąsčiau kas lemią žmogaus pabudimo akimirką. Savęs vis klausdavau: ar mes viduje turime nedidelius smėlio laikrodėlius, kur nubyrėjus paskutiniai kruopelytei suskamba smegenims? O gal smegenyse gyvena mažas mūsų variantas, kuris sujaukia pasąmonę, kai jam atrodo kad jau pakankamai išsimiegojome? O gal visgi visam tam yra moksliškas paaiškinimas ir dėl visko kalti yra jutimo dirgikliai?

Šį kartą mane pažadino nutirpusios net visos keturios galūnės. Stiprus dirgikliai taip "sudavė" į nervų sistemą, kad teko atplėšti vos ne tiesiogine to žodžio prasme, sulipusius akių vokus. Blausi šviesa nieko gero nežadėjo. Vieniša lemputė suposi į visas puses, lyg blaškomas laivas audroje. Garsiai nusižiovavau ir kiek pasukiojau pečius, kurie pradėjo jau skaudėti, nuo keistos pozicijos. Pabandžiau bent jau pakratyti rankas, bet jos regis manęs nesiklausė. Tą patį pabandžiau padaryti ir su kojomis, bet jos tiesiog buvo, kaip medinės. Gyliai įkvėpusi ir iškvėpusį orą, susiraukiau, lyg būčiau paragavusi citrinos. Nuleidau akis ir kiek tik leido lauko tolėto lygio šviesa kažką pamatyti, pabandžiau apžiūrėti save. Akys išsprogo, kai supratau, kad esu pririšta prie kėdės. Bent jau mano aptemptos kelnės ir inkariukai buvo vietoje. Negalėjau patikėti, kad esu pririšta prie kėdės. Atrodė, kad vis dar sapnuoju. Aišku negalėjau įsižnybti, todėl kelis kartus atsimerkiau, o tada užsimerkiau ir pakartojau tą patį veiksmą ne vieną kartą. Po paskutinio karto, deja vaizdas nei kiek nepakito... Apsidairiau po tuščią ir apleistą patalpą. Buvo nežmoniškai šalta sėdėti su trumpomis rankovėmis, net šiurpuliukai per nugarą nuėjo. O plaukeliai ant rankų, aišku turėjo piestu pasistoti visomis įmanomomis kryptimis. Nugurgiau seiles ir vidinis išgąsdintas vaikas, pats pradėjo su manimi kalbėti "Sara, nesinervuok... Nepanikuok ir prisimink, kaip čia atsidūrei". Garsiai nusijuokiau pati iš savęs. Aidas pakartojo mano juoko likučius ir pasijutau žiauriai nejaukiai. Netikėtai išgirdau iš kažkur sklindančią muziką, kuri tuščioje patalpoje skambėjo lyg akustiniame koncerte. Įsiklausiau, grojo senovine, gal karo laiku daina man nepažįstama kalba. Kiek susiraukiau ir pradėjau kandžioti apatinę lūpą, o tada susikaupiau į atsiminimus.

Buvo jau po darbo valandų ir ketvirtadienio vakare sutikau padėti draugei susikrauti daiktus ir išsikraustyti iš jos buvusio buto. Jie jau nežinau kelintą kartą išsiskyrė, bet šį kartą rimtai. Daiktų, kad ir kaip keista būtų daug neturėjo su savimi, todėl pakavimas netruko ilgai. Jos tėvai pervežė daiktus į naują busta. Ji pasiūlė man už pagalbą nupirkti keletas gėrimų. Nevairavau, o nauja vieta buvo netoli keletas barų, todėl tai atrodė kaip tikrai geras sumanymas. Laiką praleidome geriau nei tikėjausi darbo dieną, ypač kai nemokami gėrimai ir šokiai liejosi, kaip iš dangaus. Turbūt reikėjo žiūrėti ką gėriau, nes po to kažkaip aptemo atmintis. Žinau, kad draugė išvažiavo su vienu iš vaikinu, o aš norėjau prasieiti. Būtinai turėjau prasieiti. Reikėjo "išsivėdinti" galvą, pykino trupti ir nebuvau pasiekusi dešimt tūkstančių žingsnių. Lauke buvo gana šilta ir tikrai tiko vienišam pasivaikščiojimui. O tada, kas tada? Durna galva tiesiog užmiršo, kad ir kiek bandžiau prisiminti. Viskas ką žinau, tai, kad sėdžiu su nutirpusiomis galūnėmis, pririšta prie kėdės, blausioje šviesoje, kur nieko nepamatysi ir klausausi senamadiškos muzikos, kuri man net nepatinka. Kur viskas smirda, kaip brolio kambariu, tiksliau pelėsiu, nešvariomis kojinėmis ir gendančiu maistu. Nesuprantu iš kur tiek drąsos turiu ir neplyšauju iš visų plaučių? Ar tai užsilikęs alkoholis?

Kiek pasimuisčiau vietoje ir šiurkščios virvės įsirėžė į riešus. Nuostabu, dabar dar ir kraujo apytaką sugebėsiu sustabdyti... Ir kodėl aš nežiūriu bei neskaitau, kokių žinomų detektyvų? Gal man tai padėtų išsivaduoti iš šios pūvančios patalpos?

Pabandžiau atsistoti, bent jau ant dviejų kėdės kojų, kai tuo momentu būtinai turėjo nutilti muzika. Čia ką koks ženklas sutartinis, jei pagrobtoji bandys stotis su kėde, tai jai reikia muziką išjungti? Kurį laiką į tai nekreipiau dėmesį tik bandžiau, kaip nors išsinarplioti. Ir o dieve, kodėl aš nejau į sporto klubą? Gal kaip Halkas galėčiau išsilaisvinti?

Beveik spengianti tyla nieko gero nežadėjo. Vėl nugurgiau seilę ir visai netikėtai, lyg iš dangaus išgirdau kurtinantį klyksmą.

-Sveiki! - pirmas dalykas, kurį padariau, kai išgirdau svetimus garsus. O tada visgi įsiklausiau: klyksmas ir nieko daugiau....

"Labai protinga, Sara..." - pradėjau pati su savimi kalbėtis ir protas suvokė, kad jei ji klykė ir jie ar tik vienas asmuo ateis čia, tai nieko gero nežadėjo ir man.

Netikėtai po neaišku, kiek laiko atėjo suvokimas, kad aš būsiu pasmerkta. Širdis kaip niekad pakvaišo, kraujas sustingo vienose ir aš pradėjau klykti kartu su nepažįstamąją. Blaškiausi, lyg drugelis prie šviesos ir bandžiau dabar jau judinti visą kūną.

-Šūdas, šūdas, šūdas...- dar ir pajutau, kaip ašaros tvinksta akyse. Ir kodėl man reikėjo išeiti vienai pasivaikščioti ir kodėl po to turėjau pabusti?

Kuo ilgiau darkiausi, tuo sunkiau buvo kvėpuoti ir mano jėgos vis seko ir seko. Padažnėjęs kvėpavimas, kaip ir ašaros su organizmą užplūdusiu adrenalinu visai nepadėjo. Tas svetimas rėkimas susitapatino su aplinka. Pakėlusi akis, bandžiau kažką įžiūrėti pro išsidarkiusius violetinius plaukus. Vieniša lemputė buvo keistai pakirpusi ir ji apšveitė tai, kas atrodė, kaip išsigelbėjimas. Mėlyna durų spalva tiesiog rėkte rėkė iš toli, kad kas atkreiptų į jas dėmesį.