Ar tu sugebėsi ištrūkti?

Andžela

- Na ir kas dabar? – burbtelėjau, nupūsdama užkritusią plaukų sruogą nuo akių.

Pradėjau kuistis, kai moters klyksmas privertė krūptelėti. Jis sklido iš už durų.

„Ar aš ten tikrai noriu?" – pagalvojau ir klausiausi ištempusi ausis, bet stojo mirtina tyla. Negirdėjau nei balsų, nei žingsnių, nei kvėpavimo.

- Neišdegs! – Sušukau. – Aš nieko nebijau! – Vėl pasimuisčiau, kai už akių užkliuvo netoliese stovintis stalas, ant kurio, įžvelgiau gulintį peilį.

- Tik tu sugebi patekti į tokias situacijas, kvaila blondine, – burnojau ant savęs, galvodama kaip turėčiau pasiekti stalą. – O gal bandyti šliaužti? – Tariau ir pažadėjau sau, jei iš čia ištrūksiu, apsidovanosiu visos dienos apsipirkimu ir prabangiausiu spa.

Stumdamasi per purviną grindinį, liejau ašaras dėl savo mėgstamiausių džinsų ir keikiau tą, kuris čia mane uždarė.

- Tu palauk, šunpalaiki! Aš tave papjausiu tuo peiliu! – piktai suurzgiau ir nors pykau ant šios purvinos vietos, bet turėjau pripažinti, jog šliaužimas sekėsi puikiai, nors ir šonu.

- Jei kažkur yra slapta kamera, per kurią mane stebi tas persekiotojas, tai galiu lažintis, plyšta juokais,– pabandžiau save įsivaizduoti kaip atrodau iš šono ir prunkštelėjau.

- Šaunuolė, Andžela, tau nuo šios vietos pradeda varvėti smegenys pro ausis, greitai jų visai neliks, – burbėjau, kai netikėtai su galva bumbtelėjau į stalo koją.

- Ai! – Susiraukiau, bet pamačiusi savo tikslą, norėjau spiegti iš laimės.

- Gerai, pasiimkime peilį. – Ilgai negalvodama spyriau iš kojos į stalą. Girdėjau kaip peilis pajudėjo, bet nežinojau į kurią pusę. Spyriau dar kartą ir dar kartą, ir dar kartą, kol pastebėjau peilio galiuką kiek tolėliau nuo manęs. Jei nepakeisiu pozicijos, peilis nukris stalo šone ir vėl būsiu priversta šliaužti.

Nurijusi seiles, pasislinkau šonu ir mano kūną nudiegė skausmas - po manimi gulėjo šimtai smulkių akmenukų, kurie įsirėžė pjaustė mano odą.

- Nagi, Andžela, tu gali... – verksmingai suinkščiau ir švelniai spyriau į tą stalo pusę, kurioje buvo peilis. – Mano laimei, jis pasitraukė nuo krašto.

Intensyviai ir vienodu rimtu spardžiau stalą, kol peilis nukrito per kelis centimetrus nuo manęs. Prisistūmiau per skausmus arčiau jo ir sugriebiau dviem pirštais už ašmenų. Apverčiau peilį ir patogiai laikydama rankoje, nusikvatojau:

- Juokų darbas!

Bet tai toli gražu nebuvo juokų darbas. Atšipęs ir surūdijęs peilis visiškai nebrūžino storos virvės. Mane išmušė nemalonus vidinis karštis. Per kaktą pradėjo varvėti sūrūs prakaito lašeliai, tekėdami į akis. Nuo graužimo teko prisimerkti ir kelioms minutėms sustoti.

- Na ir reikėjo man kristi ant žemės... – verkšlenau pagauta silpnumo akimirkos, bet suėmiau save į nagą ir toliau brūžinau per virvę, kol pradėjo matytis progresas. Situacijos negerino ir tai, kad smailūs akmenukai pjaustė mano kūną su kiekvienu judesiu, tad sukandusi dantis, stengiausi nenuleisti rankų.

Po visos amžinybės, o gal ir dviejų, pirmoji ranka buvo laisva, tad nieko nelaukusi, pabandžiau atsistoti su visa kėdę, bet jos atlošui užkliuvus už stalo, užstrigau tarp žemės ir oro.

- Puiku. – burbtelėjau ir mąsčiau ką turėčiau daryti, nes menkiausias judesys ir vėl tėkšiuosi ant žemės.

Atbula ranka suradau stalo viršų ir tvirtai į jį laikydamasi, pabandžiau pakelti save su visa kėdę. Nebuvo taip lengva kaip tikėjausi, nes stalas buvo pritvirtintas prie žemės, bet kažkokiu stebuklingu būdu sugebėjau pastatyti kėdę.

Nužvelgusi ranką ir koją pasišlykštėjau vaizdu, nes kai kurie akmenukai buvo įstrigę į odą, tad bandydama neapsivemti, visus juos ištraukiau.

- Tikėkimės, jog nenukraujuosiu. – pavarčiau akis, kol brūžinau antros rankos virvę.

Po dar dviejų amžinybių, pagaliau buvau laisva.

- Dar niekada nebuvo taip gera stovėti ant dviejų kojų. – Pasitryniau nuspaustus riešus ir nusivaliau pavienius likusius akmenėlius.

- Šios dienos aš kaip gyva nepamiršiu. – nusipurčiau, pažvelgdama į už savęs stovinčią kėdę.

Priėjusi prie durų, norėjau griebti už rankenos, bet stabtelėjau. Priglaudžiau ausį prie medinių aptrupėjusių durų, bet pasitiko tik spengianti tyla.

Kelis kartus įkvėpusi, griebiau už rankenos ir... Nieko. Jos užrakintos.

- Velniai griebtų! – nusikeikiau. Mano balsas nuaidėjo per visą patalpą.

Paklibinau rankeną, bet durys tarsi įkaltos. Įsiūčio apimta, spyriau iš kojos į duris, bet šios nė krust, tik sudiegė koją. Apsidairius, už akių užkliuvo peilis, pagriebusi, įkišau tarp durų ir pabandžiau jas išlaužti, bet tik supratau, kad peilį greičiau sulaužysiu, o man jo gali prireikti ateity.

- Gerai, Andžela, prisimink matytus detektyvinius filmus ir serialus. Kaip jie atrakina duris? Smeigtukais! – džiūgavau, jog prieš eidama į klubą, sugalvojau plaukus susisegti neįprastu būdu.

Išsitraukiau kiek palankstytą smeigtuką iš plaukų, išlanskčiau jį ir perlaužiau perpus, tuomet nugramdžiau dažus ir ėmiausi darbo.

Kantriai ėmiau rakinėti spyną, kol po penkiolikos, o gal ir dvidešimties minučių, nebuvau tikra kiek laiko praėjo, išgirdau spragtelėjimą. Čiupusi už rankenos, plačiai atlapojau duris. Mane iškart pasitiko šalto oro gūsis ir piestu atsistojo visi kūno plaukeliai. Nors ir vilkėjau palaidinę ilgom rankovėm, bet jos medžiaga buvo vėjo perpučiama, o tokioj patalpoj, galbūt net pastate, su ja buvo gerokai per šalta.

- Ne, nenoriu. – Žvelgiant į tamsą, kūną apėmė baimė. Tamsos bijojau velniškai. Tiksliau to, kas joje gali slėptis. Bijojau ir įvairių vabzdžių, gyvenančių tamsoje, ant lubų, kurie gali netikėtai užkristi ant galvos ar už palaidinės. Tokiose vietose mane apimdavo paranoja, kad visur, kur beeičiau, mane seks įvairūs šliužai ir užšokę, iščiulps gyvybę.

- Brr, – nusipurčiau nuo tokių minčių ir pažvelgiau į akliną tamsą.

Tuomet atsisukau į savo pradinį įkalinimo tašką. Čia likti irgi nenorėjau, troškau ištrūkti, tad sukaupusi drąsą ir tvirtai spausdama peilį rankose, žengiau per slenkstį.

Pasukau galvą į kairę – koridorius skendėjo tamsoje, pasukau galvą į dešinę – blausiai mirksėjo keli žibintai. Negalvodama patraukiau šviesos link. Pasiekusi koridoriaus galą, mane pasitiko išsišakojimas į keturis koridorius.

- JŪS GAL ŠAIPOTĖS IŠ MANĘS? – Surikau piktai ir kūnas akimirksniu užkaito.

- Vienas, du, trys, keturi. Keturi koridoriai. Ir turėčiau išsirinkti vieną? – Šaukiau kažkam, kas manęs klausėsi. Arba nesiklausė. Viename iš koridorių pamačiau blyksinčią šviesą.

- Na jau ne, ten tikrai neisiu. Pastaroji šviesa mane atvedė prie dar didesnių pasirinkimų, – burbtelėjau ir atmečiau pirmąjį koridorių.

- Tuomet rinksiuosi seną gerą „Eni Beni" skaičiuotę. – Skėstelėjau rankomis ir ėmiau skaičiuoti, baksnodama pirštais į koridorius:

- Eni Beni diki daki, urbu šmurbu šmiki šmaki, aus baus bus medaus, stora boba kiaulę pjaus, pjovė pjovė - nepapjovė, sau pirštelį nusipjovė, atvažiavo mašina, su raudonu kryželiu ir išsivežė bobutę su nupjautu piršteliu! - Baigiau skaičiuotę, ties koridoriumi numeriu keturi.

- Na, keturi tai keturi, – gūžtelėjau pečiais ir patraukiau į tamsą.