Ar tu sugebėsi ištrūkti?

Fobas

Laiptinės apačioje nebuvo išėjimo, tik dar vienos senos apšepusios durys. Na, o ko aš tikėjausi? Kitaip būtų per lengva. Erlanda sunkiai kvėpavo, nervingai dairėsi atgal, nesuvokdama, kas mus seka. O aš dar aiškiau girdėjau tą slydimą, verčiantį skrandį susisukti. Nedelsiant įsmukome vidun. Mūsų nesėkmei, padaras tikrai sekė apačion, lyg matydamas kiaurai sienas, žinojo, kur eisim.

- Padėk prilaikyti. – Paliepiau seseriai ir ji mikliai pakluso.

Aklina tamsa ir spiegianti tyla. Nugara atsirėmę į duris, nutilome ir stengėmės neišleisti nei garso. Prikišau ausį prie durų. Nieko, bet neleidau sau atsipūsti. Ištraukiau žiebtuvėlį ir akimirkai apšviečiau patalpą. Dar vienas sąvartynas, kažkada buvęs sandėliu. Pastebėjęs seną, šaknis į grindis įleidusią komodą į kairę nuo savęs, nedelsiant pribėgau ir ėmiau ją stumti. Erlanda suprato viską be žodžių ir puolė padėti.

- Fobai, kas vyksta? Kur mes? – Drebančiu balsu paklausė, kai komoda užstatėme duris.

- Nežinau. – Sumurmėjau. Tiesą pasakius nežinojau ir neturėjau laiko apgalvoti kas mane čia įkalino ir kokiu tikslu. O dar Erlanda, Hipnas... Jie čia prie ko?

Nepavyko atsipalaiduoti ir atsipūsti. Sesuo prisėdo ir atsirėmė į sieną. Ji sukūkčiojo, stengdamasi neatkreipti į save dėmesio. Prikišau galvą prie sienos ir stengiausi suprasti, ar padaras dar čia.

- Fobai... – Silpnai ir meiliai, šnabždėjo moteris už sienos.

Velnias. Ištraukiau peilį ir dar smarkiau prilaikiau komodą. Jis neskleidė nei garso, tik šnabždėjo mano vardą. Pavadinau padarą Tifonu, nes būtent tokia būtybė persekios mane košmaruose iki gyvenimo galo.

- Ei, Fobai... – Tarė kiek tyliau ir timptelėjo mane už džinsų. Trumpam nurimusi nuo patirto šoko, ėmė šnabždėti. – Man atrodo čia kažkas yra.

Nugara nubėgo nemalonūs pagaugai. Ne, antro Tifono man neįveikti.

- Čia kažkas yra? – Švelniai paklausė ji.

- Išprotėjai? – Apšalęs nuo sesers bukumo, instinktyviai įspyriau jai į koją. – Tifonas už durų ir tikrai neketina su mumis išgert arbatėlės ir pakalbėt apie orą.

- Auč, skaudėjo. – Supriekaištavo ji. Juokinga, kad tai viskas kas ją jaudina, nors ko norėt, sutikti to padaro nelinkėčiau net savo tėvui. – Kas per Tifonas? Kas mus vejasi?

- Nežinau, bet jis tikrai monstrų monstras. – Nervingai dairiausi tai į duris, tai į tamsą, kurioje, pasak sesers kažkas slėpėsi.

- Tai štai, kaip jūs jį vadinat? – Pasigirdo silpnas vyriškas balsas iš tamsos.

- Kas tu? – Erlanda neleido įterpti žodžio. – Ką čia veiki?

- Aš Hiodas. – Girdėjosi, kaip prieina arčiau. – Nereikia manęs bijoti, pats jau kurį laiką čia slapstausi.

Erlanda, aklinai tamsai, pristatė mus abu. Tifonas nutilo, akivaizdžiai klausėsi pokalbio ir laukė geresnės akimirkos pulti. Mikliai spragtelėjau žiebtuvėliu, apžvelgdamas patalpą. Už senos, išlūžusios lentynos, mus smalsiai stebėjo senuko akys. Basas ir susikaustęs, atrodė silpnas ir pažeidžiamas. Plikė atspindėjo šiltą šviesą, neilga žila barzdelė, prieš porą dienų tikrai buvusi tvarkinga, juodos kelnės ir purvini, vietomis plyšę, languoti marškiniai.

- O jūs kaip čia papuolėt? – Šviesai užgesus, jis priėjo visai arti. Nosį palietė nemalonus prakaito kvapas, bet po Tifono, tai tikri kvepalai.

- Nežinau, bet tikrai neketinam čia pasilikti. – Sumurmėjęs, ėmiau akylai stebėti komodą.

Sesuo puolė pasakoti, kai atrakino sandėliuko duris, kuriame tupėjo, kaip rado mirusį Hipną ir kaip neprisimena atsidūrimo šioje skylėje. Tyliu murmėjimu patvirtinau jos žodžius, o tada trumpai papasakojau apie Tifoną. Abu pakraupo ir nutilo. Ir aš tik dalimis, paviršutiniškai, nepapasakojęs didžiausią košmaro dalį. Hiodas priėjo ir atsirėmęs į komodą tarė: