Ar tu sugebėsi ištrūkti?

Nataša

Nataša daug ir ilgai negalvojusi, tiesiu taikymu pasuko į to koridoriaus pusę, kuris patraukė jos dėmesį savo šviesa, kai visur kitur karaliavo tamsa. Mergina tikėjosi, kad pasirinko teisingai ir tai buvo kelias, vedantis į jos laisvę. Ji troško iš čia ištrūkti.

Pasirinktasis koridorius vinguriavo, todėl Nataša žingsniavo lėtai bei atsargiai, kartas nuo karto pasislėpdama už šešėlyje paskendusio kampo, kad galėtų įsitikinti, jog saugu eiti toliau, nežinodama, kas galėjo jos laukti priekyje. Nepasitikėdama šia vieta, bandė išlikti budri ir bet kam pasiruošusi, todėl jos akys skenavo kiekvieną koridoriaus lopinėlį, o ausys bandė gaudyti kiekvieną garselį.

Kuo toliau ėjo koridoriumi, tuo darėsi šviesiau lyg ji artėtų prie šviesos šaltinio. Nataša jau ruošėsi paspartinti savo žingsnį, bet tai padaryti sutrukdė ilgos ir gleivėmis apkibusios rankos, kurios apsivijo aplink jos liemenį iš nugaros ir pakėlė ją nuo žemės. To nesitikėjusi, nes nieko neišgirdo besiartinant, cyptelėjo, o jos širdis pradėjo daužytas krūtinėje. Raudonplaukė pradėjo muistytis, bandydama įspirti ar kitaip pakenkti tam, kas ją sugriebė, jog galėtų ištrūkti iš jo gniaužtų.

Jos ausis pasiekė urzgimas ir ji iš visų savo jėgų spyrė neaiškiam padarui į kažkurią jo kūno dalį. Tai suveikė, nes jis suurzgė ir paleido ją. Kojomis pasiekusi žemės paviršių, Nataša atsisuko į padarą. Jos akys išsipūtė, nes tai buvo dar jai nematytas daiktas. Labiau monstras nei padaras. Jis buvo aukštas ir plonas. Turėjo tokias rankas ir kojas, kaip ir paprastas žmogus, tik jos buvo plonos ir ilgos, kaip ir jo kūnas. Jo plaštakos ir pėdos buvo didelės, didesnės nei žmogaus, o pirštai buvo ilgi bei su ilgais, purvinais nagais. Monstras buvo blyškios pilkos spalvos ir pasidengęs keistomis gleivėmis, kurios varvėjo ant žemės ir Nataša galėjo jausti ant savo liemens. Keisčiausias ir galbūt labiausiai baimę keliantis dalykas buvo tas, kad monstras neturėjo veido. Turėjo galvą, bet nesimatė nei jo ausų, akių, nosies ar burnos, tačiau jis turėjo šiuos turėti kur nors, nes dabar jis savo nematomas akis buvo įsmeigęs tiesiai į Natašą.

Raudonplaukė nurijo susikaupusias seiles ir lėtai uždėjo savo ranką ant peilio, kuris buvo užkištas už jos kelnių juosmens, rankenos. Monstras dar kartą garsiai suurzgė. Šį kartą piktai ir taip, jog net pašiurpo Natašos oda. Jo veidas prasivėrė, sudarydamas didelę ovalo formą su daugybę smulkių ir smailių dantų, kurie buvo pageltę, o kai kuriuose vietose matėsi ir raudonos dėmės, bet tai buvo dar ne viskas. Jos ausis pasiekė dar vienas piktas urzgimas, sklindantis iš padaro vidaus. Praėjus kelioms sekundėms, prasivėrė ir jo pilvas. Nataša dar labiau išpūtė savo akis, o rankos sudrebėjo, kai iš pilvo ertmės pradėjo lįsti ilgas pilkas kaklas su tokia pačia ovalo formos burna.

Nataša, netikėdama savosiomis akimis, stebėjo, kaip jų raudonos spalvos liežuviai, kurie priminė gyvatės liežuvį, išlindo pro praviras jų burnas ir apsilaižė lūpas. Jų smakrais nuvarvėjo kelios stambios ir didelės seilės, susimaišiusios su raudoniu. Nataša buvo tikra, kad tai buvo kraujas. Kieno? Tos moters, kuri klykė anksčiau? Ar kieno nors kito? Baisiausia buvo tai, kad atlikdamas šį gestą, monstras vis dar buvo nukreipęs savo galvas į ją lyg sakydamas „tu sekanti". Padaras keistai sušnypštė ir pakeitė savo poziciją.

- Šūdas, - nusikeikė Nataša, kai monstras pradėjo judėti link jos. Ji nesiruošė bėgti kaip bailė, todėl staigiu judesiu išsitraukė aprūdijusį peilį, tikėdamasi, kad jis atstos bent šiokį tokį ginklą. Peilis toli gražu neprilygo jos mėgstamiausiais ginklams, kurie buvo palikti namuose. Juk ji negalėjo žinoti, kad vakaras su draugėmis naktiniame klube nuves ją iki kovos su neaiškios kilmės padaru.

Žengęs kelis žingsnius į priekį, monstras užsimojo savo ilga ranka, tačiau Nataša greitai pritūpė, išvengdama šio judesio, ir peiliu perrėžė vieną jo koją. Pasirodė tamsiai mėlynas kraujas ir Nataša viduje apsidžiaugė, kad jį galima sužeisti. Pajautęs savo žaizdą, padaras dar kartą suurzgė ir dar kartą užsimojęs ranka, kirto Natašai per veidą. Mergina susvyravo, bet išsilaikė ant kojų. Jausdama skruostu šviežiai tekantį kraują, jos viduje pradėjo kunkuliuoti pyktis, todėl ji priėmė rizikingą sprendimą ir puolė priešais ją stovinčią pabaisą. Pyktis ir adrenalinas kontroliavo jos kūną ir judesius. Jos judesiai, pasilenkimai ir gynyba nuo monstro rankų bei burnos priminė puikiai išmoktą šokį. Nataša perrėžė jam dar kelias vietas. Vienur giliau, o kitur ne. O tada smeigė savo peilį į antrosios galvos kaklą taip, kad net ji apsitaškė bjauriu mėlynu krauju, ir greitai jį ištraukė.

Pasitraukusi toliau nuo monstro ir bandydama atgauti kvapą, nes plaučiams trūko oro po trumpos kovos, stebėjo, kaip antroji galva sulindo atgal į pilvo į ertmę ir užsivėrė. Padaras susvirduliavo, piktai sušnypštė bei suurzgė, ir apsisukęs, nubėgo į tą pusę, iš kurios atėjo Nataša.

- Bėk, bėk, - sumurmėjo Nataša ir nubraukė peilio ašmenis į savo kelnes. Pakėlusi ranką, persibraukė ja sau per veidą, nusivalydama nors šiek tiek bjauraus monstro kraujo. – Šlykštu, - nusipurtė ir toliau tęsė savo kelionę šviesos šaltinio link.

Pasiekusi tai, kas skleidė šviesą, kuri koridoriaus pradžioje buvo nelabai ryški, o dabar švietė taip ryškiai, jog net reikėjo prisimerkti, mergina pagaliau pamatė šviesos šaltinį. Už kelių žingsnių nuo jos stovėjo daiktas, panašus į švyturį, tik šis buvo šiek tiek žemesnis už Natašą. Jo dydis nekliudė jam spiginti ryškios šviesos, kuri siekė net koridoriaus pradžią. Jos akys užfiksavo didelį ir tvarkingą langą, pro kurį matėsi pradedantis švisti dangus. Ji galėjo įmatyti toli besidriekiančius medžius, išduodančius, jog šis pastatas stovėjo atokioje vietoje. Be to, ji pastebėjo, kad šiuo metu buvo antrame aukšte.

Jos akys toliau tyrinėjo aplinką, kol nesustojo ties kūnu, gulinčiu ant žemės. Jis gulėjo tamsiai raudono kraujo klane ir ją bei jį skyrė keli metrai. Nataša lėtai prisiartino prie žmogystos ir stipriai susiraukė, o ranka prisidengė burną. Ant šaltų grindų gulėjo moters išdarkytas kūnas. Jos veidas buvo subraižytas, rūbai prasisunkę krauju. Raudonplaukė net turėjo pasukti galvą į šoną, kai jos akys užfiksavo atvirą, didelę žaizdą moters pilve ir besimatančius organus.

Mintis, kad tai buvo moters, kuri anksčiau klykė, lavonas, nedavė Natašai ramybės. Ji nurijo gerklėje užstrigusį gumulą ir kelis kartus giliai įkvėpė. Gyvenime mergina buvo mačiusi visko, bet taip išdarkyto kūno jai dar nebuvo tekę matyti, todėl nesijautė itin gerai. Ją pykino, o burnoje jutosi šlykštus skonis.

Nataša lėtai apėjo moters lavoną, o tada žvilgtelėjo sau petį, išgirdusi tolimą urzgimą. Mintyse nusikeikė, pamačiusi koridoriumi žingsniuojantį monstrą, kuris šį kartą nebuvo vienas. Jis atsivedė draugų ir dabar jų buvo keturi. Raudonplaukė greitai apsidairė, ieškodama, kur galėtų pasislėpti. Vieną padarą su savo aprūdijusiu peiliu ji galėjo įveikti, bet keturis?

Ji pamatė tris galimas slėptuves: dar vieną koridorių, laiptus į kitą pastato aukštą arba duris, kurios buvo šiek tiek praviros ir leido suprasti, kad už jų rūsys.

- Bus kaip bus, - sumurmėjo Nataša ir pasileido bėgti laiptais į viršų.