Ar tu sugebėsi ištrūkti?

Andžela

Įžengiau į koridorių, aplink tamsu, lyg būčiau juodojoj skylėj ir jokios šviesos tunelio gale.

- Na, nors žinau, jog nemiriau. – trūktelėjau pečiais ir žaisdama su peiliu rankose, patraukiau į priekį.

Žingsniavau sparčiu žingsniu nesidairydama atgal, kai nosį pasiekė supuvusių kiaušinių smarvė.

- Rimtai? - Suraukiau nosį. Kvapas priminė, lyg kas būtų pagadinęs orą. Bet tik tą akimirką. Paėjus kelis žingsnius smarvė dingo.

Dar labiau paspartinu žingsnį ir suspaudusi peilį rankose, atkišu jį priešais save. Jei kas bėgs tiesiai į mane, pasismeigs ir nukraujuos, o jei ne, tai tikrai mirs nuo infekcijos.

Nosį vėl sutraukė ta pati supuvusių kiaušinių smarvė, tik dabar ji buvo kur kas aitresnė. Net akis pradėjo graužti.

- Jei čia kas yra ir tyčia gadina orą, tai geriau prisipažink gražiuoju, - ištariau kuo garsiau ir prisidengiau nosį rankove. Man nutilus aidas dar kelias minutes skambėjo koridoriuje, bet galiu prisiekti, jog girdėjau dar kažką. Nutilau ir kelioms akimirkoms sulaikiau kvėpavimą bei ištempiau ausis. Pradėjus trūkti orui, giliai įkvėpiau ir stengiausi nurimti, bet nežinojimas ir panika darė savo. Kvėpavimas padažnėjo, akys lakstė po tamsą. Puikiai suvokiau suklydusi, jog pasirinkau ne tą koridorių, nes blausi šviesa buvo kur kas jaukiau, nei tai, kas galėjo tūnoti tamsoje.

Visai netoli pasigirdo duslus urzgimas, o po jo sekė vėl ta baisi smarvė.

Man nespėjus sureaguoti, buvau parblokšta plaukuoto šiurkštaus gumulo.

- Susimildami... – Suinkščiau.

- Kas per šūdas?! – Sustaugiau, kai priešais veidą išdygo snukis, o iš nasrų pasklido ta siaubinga smarvė.

Supratau, jog tai tikrai ne gyvūnas. Tamsoje švytėjo baltos akys ir turėjau nuojautą, jog tuoj kažkas nutiks.

Mano nuojauta neklydo. Tamsoje mačiau kaip prasiveria padaro nasrai ir jis išspjauna mėlynos spalvos ugnies kamuolį, kuris kliudė mano rankovę.

- Ai! – Pašoku ant kojų. Priešais mane stovi tikrų tikriausias monstras.

Ant jo galvos buvo elnio kaukolė iš kurios kyšojo pusmetrio ilgio ragai, kūnas padengtas nušiurusiais plaukais. Jausmas prilygo nudegintiems plaukams. Letenos priminė žmogaus rankas, bet laikysena buvo panaši į gorilos. Ėjo ant keturių, bet į mane spoksojo pritūpęs. Kol liepsna neužgeso, spėjau ant kūno pastebėti šimtus skylių, iš kurių veržėsi geltona masė. Jo žvilgsnis bylojo, jog jei tuojau pat nieko nedarysiu - mirsiu.

Žengiau atatupsta, bet nespėjus sumirksėti, jis mane puolė ir kando į ranką. Smailūs dantys susmigo man į dilbį. Riksmas nuaidėjo per visą tunelį. Suvokiau, jog laisvoje rankoje neturėjau peilio. Matyt būsiu jį išmetusi iš to netikėtumo, kai į mane skrido liepsnos kamuolys.

Jo dantys smigo vis giliau ir giliau į ranką, skausmas prilygo, lyg kas aštriu peiliu badytų odą. Jei nieko nedarysiu, jis nuplėš man ranką su visu kaulu. Laisva ranka ėmiau graibyti žemę, kai užčiuopiau kažką kieto ir šalto. Peilis? Ne, akmuo! Sugriebusi trenkiau jam į kaukolę, bet monstras net nesumirksėjo. Trenkiau dar kartą ir dar kartą. Jėgos seko, o ir laikyti kaire ranka buvo sunku.

- Nagi, Andžela! – Sušukau ir suėmusi akmenį vožiau į kaukolę kiek leido jėgos. Šį kartą smūgis davė vaisių, nes monstras ištraukė savo dantis ir pasipurtė.

- Na, šūdžiau! – Surikau. - Kaip tau tai?!

Išmetusi akmenį susiėmiau už rankos. Kraujas sruvo kiaurai pirštus. Žengiau kelis žingsnius atgal, kai po kojomis suskambėjo metalas. Peilis! Nenuleisdama akių nuo monstro, kuris tuščiu žvilgsniu mane stebėjo, nusprendžiau rizikuoti. Pasilenkusi pagriebiau ginklą ir atkišau priešais save.

Jo kūnas atrodė minkštas, priešingai nei kaukolė, tad turėčiau jį sužeisti.

Monstras per milimetrą pajudino galvą ir pravėrė nasrus. Papūtė smarvę į mane ir jau turėdama patirties, žinojau, jog po kelių sekundžių turėsiu pasitraukti.

- Vienas, du, trys... – Be garso suskaičiavau ir ant skaičiaus trys, kritau ant žemės. Liepsnos kamuolys praskrido per plauką nuo mano rankos. Tuomet nieko nelaukusi užsimojau peiliu ir kirtau per padaro leteną. Šis sustaugė apimtas agonijos ir nieko nelaukdama, puoliau bėgti į priekį.

Plaučiai degė, ranką nežmoniškai maudė, kojos linko, bet negalėjau sustoti. Jei sustosiu - tikrai mirsiu.

Po intensyvaus bėgimo, akys aptemo, skausmas ėmė viršų, bet mano laimei, tunelio gale pamačiau posūkį į dešinę.

Trankydamasi į sienas, įpuoliau į kažkokią patalpą ir susmukau ant žemės. Tik praėjus kuriam laikui, supratau, jog monstras manęs nebesekė.

- Ačiū Dievui... – Sukuždėjau ir apsiverkiau. Kūkčiojau kaip vaikas, pametęs mamą prekybos centre.

Kelias minutes paverkusi, susiėmiau ir nuplėšiau skiautę nuo savo palaidinės. Užrišau ant kraujuojančios rankos ir stipriai užveržiau.

Atrėmusi galvą į sieną giliai atsidusau, bet nosį užgniaužė puvėsių kvapas.

- Tik ne vėl... – Suinkščiau ir pakėliau galvą. Patalpos kampe švietė blausus žibintas, o akies krašteliu, pamačiau ant vargano laido kabančią lemputę.

- Gerai, turime šviesos. – Prisilaikydama į sieną, lėtai atsistojau ir ėmiau ieškoti jungiklio. Kiek pagraibiusį šaltą betoną, radau išsikišusį kauburėlį ir jau ketinau jį nulenkti, kai akimirkai sustojau.

- Andžela, gerai pagalvok ar tikrai nori išvysti puvėsių šaltinį. – Tariau sau, bet vadovaudamasi moto „Bus kas bus", nulenkiau jungiklį ir staigi šviesa apakino mane. Kelis kartus pamirksėjau, kol priprato akys, o tuomet atsigręžiau.

- Dieve... – Sukuždėjau ir skrandžio turinys išlipo per gerklę.

Su siaubu pakėliau akis ir priešais išvydau pūvančius žmonių kūnus, kurie kabėjo prirakinti prie grandinių. Iš vienų buvo likę tik kaulai, ant kitų dar matėsi likę apgraužti mėsos gabalai, treti buvo dar palyginus visai švieži.

- Kas čia per vieta?... – Žengiau kelis žingsnius į priekį ir suvokiau, jog čia vien merginų kūnai. - Nejaugi pakliuvau sadistui į rankas?

Užsiėmusi už burnos, apžiūrinėjau kūnus, melsdamasi, jog neatpažinčiau pažįstamų daiktų.

Tuomet netikėtai į galvą šovė mintis, jog iš vienos draugės nebuvau girdėjusi jokių žinių, o jos paskutinė lankyta vieta buvo tas pats klubas, kuriame lankiausi, prieš atsirasdama čia.

Su baisiu suvokimu bėgiojau akimis per visus kūnus, kurie buvo dar ganėtinai švieži, kai akys sustojo ties spindinčiu metalo gabalėliu ant žemės, po vienu iš kūno. Žinojau, kad Inesa turėjo drugelio formos bambos auskarą, su tikru deimantuku.

Lėtai žengiau kūno link, melsdamasi, jog tai nebūtų tas auskaras. Sustojau ties blizgučiu ir ašaros kaip pupos ėmė riedėti mano skruostais.

- Ak, Inesa... – Sukuždėjau pasilenkdama ir pakeldama nuo žemės drugelio formos auskarą. Tyliai kūkčiodama, priglaudžiau jį prie širdies ir pasimeldžiau. Niekada to nedarydavau, bet Inesa buvo gera mano draugė.

- Parnešiu tai tavo tėvams. – Tariau žvelgdama į sumaitotą merginos kūną. - Ir atkeršysiu už tave. – Suraukusi antakius, iškošiau per sukastus dantis.

Musės įkyriai zvimbė palei ausis, kai mano dėmesį patraukė duslūs žingsniai, kurie sparčiai artėjo manęs link.

- Šūdas! – Nusikeikiau panikuodama, supratusi, jog nebeturiu jokio ginklo. Panikuodama apsidairiau, kur galėčiau pasislėpti. Akys užkliuvo už tamsių, metalinių durų. Priėjusi, pamačiau lazdą su atsikišusiomis vinimis.

Pribėgusi visu svoriu užguliau rankeną, bet mano nuostabai durys lengvai prasivėrė. Užtrenkusi paskui save duris, tankiai kvėpavau, glausdama lazdą prie širdies.

- Jei Dievas uždaro duris, tai išspirk langą. – Nusijuokiau, žvelgdama į naują geriausią draugę.

- Tikiuosi, jog jos nors trumpam atlaikys. – Sumurmėjau. - Bent jau kol rasiu kur pasislėpti. – Pridūriau apsidairiusi, kai pamačiau laiptus į viršų ir nieko nelaukdama jais užskuodžiau.