LAKUDROS DIENORAŠTIS

Žavusis

Po Manto, maniau jau niekada nesutiksiu nieko ypatingo. Kol nepasirodė Žavusis...

... ir aš besąlygiškai įsimylėjau. Pirmą kartą gyvenime. Nors buvau pažadėjusi sau, kad niekada nieko neįsimylėsiu...

Aišku, Mantą mylėjau savaip, bet Žavusis...

... tai, ką su juo patyriau, ir buvo tie garsieji drugeliai pilve, šypsena veide jį pamačius, šiurpuliukai, keliaujantys per kūną išgirdus jo balsą, skrajojimas padebesiais, didžiulė aistra ir visos kitos klišės, kurias aprašo romanuose ir vaizduoja filmuose. Kažkada iš jų juokiausi, bet paaiškėjo, kad tai tiesa. Tikrai toks keistas, lengvas ir tuo pačiu sunkus buvo tas įsimylėjimas... Pamečiau galvą.

Mantui išnykus iš mano pasaulio, likau be protekcijos, tačiau kažkodėl įgijau drąsos. Ant trijų raidžių pasiunčiau visus, kurie buvo to verti, išdrįsau pakeisti mokyklą, nors iki dvyliktos klasės baigimo buvo likę keli mėnesiai, ir tiesiog pradėjau elgtis taip, kaip noriu. Kaip jis ir linkėjo man – būti laisva. Laiką leisdavau su Diana, Matuku ir kitais Mantelio draugais, kurie jau buvo tapę mano šeima. Ir dabar jie mano draugai, tik labai retai pasimatome, nes beveik visi išbarstė po pasaulio šalis.

2018 –tiems artėjant link vasaros, su Diana susipykom. Labai stipriai. Jau maniau, kad visam laikui... Ji sužinojo apie mano ir jos ex, Aurimo, romaną. Žinau, žinau, pažeidžiau draugių kodeksą. Bet ji irgi jį buvo praeity pažeidusi...

Nežinau, kas mane apsėdo... Tikrai. Tiesiog po Manto manyje liko didelė skylė ir norėjosi ją kažkuo užpildyti. Dianos atveju – buvau prikaupusi daug pykčio jai... už įvairias smulkmenas ir ne tik. Paskutiniu metu ji pradėjo darytis nepakenčiama – pirmoji išsilaikė teises, tėveliai nupirko sportinę mašiną, tai labai pasipūtė ir cypavo dėl kiekvienos smulkmenos, susijusios su mašina (su kokiais batais lipat!; pilsit kurą, kad siūlot važiuot? ir t.t.). Prasidėjo nuo mašinos, o užsibaigė nepagarba draugams ir jų įžeidinėjimu. Visi jau buvom ne kartą kalbėję, kad nesmagu su ja leisti laiką. Pradėjom jos nekviesti, o paskui išvis nuo jos atitolom... Ji, aišku, vietoj mūsų susirado naują berną. Šimtas kažkelintą...

O aš, kaip minėjau anksčiau, nuo seniai karts nuo karto susirašydavau su tuo Aurimu. Po Manto, kelis kartus buvau susitikusi su Aurimu išgerti kavos. Abu buvom laisvi ir vieniši, be to, labai norėjau atkeršyti Dianai už Tadą ir panašius atvejus, tad tiesiog vieną kartą ėmėm ir permiegojom. Susitikdavom kas savaitę. Buvom lyg draugai su privalumais – ne tik miegojom kartu, bet ir nuoširdžiai (bent jau taip maniau) kalbėjomės, leidom laiką, gėrėm kavą ir visur važinėdavomės. Žodžiu, nesvarbu, nes jis mažiausiai man rūpi. Esmė tokia, kad susipykau su geriausia drauge, nes ji sužinojo apie baisų ir kiaulišką mano poelgį. Jaučiausi siaubingai, dėl visko labai gailėjausi, tačiau kelio atgal nebuvo.

Baigiau mokyklą, baigė ir Matukas su Roku (irgi Manto draugas), ir Marius. Visi trys išsilakstė po pasaulį – vienas į Angliją, kitas – į Airiją, o trečias į Vokietiją. Kirstuką (Mantelio draugą Mantą) pasodino į kalėjimą už sukeltą avariją. Edvinas irgi dingo iš akiračio. Tad likau viena. Nei Dianos, nei mano bernų, kurie buvo man kaip broliai. Ir svarbiausia – jokio Manto. Verkdama susikroviau daiktus ir visai vasarai išvažiavau į tėvų sodą. Vaikščiojau basa po pievą, meditavau, užsiėmiau joga ir tiesiog bandžiau susitaikyti su savo vienatve, išsigydyti žaizdas, kurių po šitiekos įvykių labai daug atsirado.

Sunkiausios buvo naktys, kai užplūsdavo prisiminimai ir niekaip negalėjau miegoti. Ilgėjausi visų savo berniukų, krausčiausi iš proto... Pabusdavau nuo košmarų. Jaučiau Mantą savo venose, savo kauluose, savo griaučiuose... Eidama mieste vis žiūrėdavau į jo buto langą trečiame aukšte, vildamasi, kad pamatysiu jį ten stovintį kaip stovėdavo anksčiau ir pamodavo man pareinančiai iš mokyklos... Gedėjau jo, tarsi būtų miręs. Atrodė, kad mano gyvenimas, prieš tai buvęs toks kupinas įvykių, įgavęs pagreitį ir besikeičiantis kaip kaleidoskopas, staiga sustojo.

Ir dar ėdė kaltės jausmas dėl to suknisto romano su Aurimu. Toje situacijoje žiauriausia tai, kad jis lyg niekur nieko pakvietė Dianą į pasimatymą, pribūrė gražių žodelių, permiegojo su ja, o paskui papasakojo apie mano ir jo romaniūkštį... Aišku, pagražintą ir palankią sau versiją. Deja, nepapasakojo jai, kaip šlykščiai man apie ją kalbėdavo, nepasigyrė, kad man išpasakojo visas gėdingiausias jos paslaptis, kad apdergė visą jos šeimą... O ką jam pasiskundžiau aš – atsakė žodis į žodį ir dar pridėjo... Žodžiu padarė viską, kad atrodyčiau šimtus kartų kaltesnė nei jis.

Buvau ne tik išduota, pažeminta ir apdergta, bet ir galutinai sutriuškinta. Po visko, Diana jam atleido ir jie, kiek tada žinojau iš nuogirdų, net gyventi kartu susimanė. Iš pradžių nesupratau, kodėl jam atleido, o man atleisti negali, nors aš nuoširdžiai papasakojau viską, kaip buvo, ir milijonus kartų atsiprašiau. Tik vėliau sužinojau, kad jis kaltę suvertė man, o savo uodegą išsuko sausą.

Tai buvo pati baisiausia vasara mano gyvenime. Jaučiausi viena ir visų nekenčiama. Manęs nekentė ne tik Diana, bet ir Samanta, Tadas, jo draugai ir dar daug kitų žmonių, kuriems per tą laiką visko pridirbau su savo abejingumu, arogancija ir įžūlumu... Aš visada viską sumanu. Todėl išsikrausčiusi į sodą nusprendžiau, kad man reikia apsivalyti sielą ir išsišluoti sąžinę.

Vienišomis naktimis miegodama apsikabinusi Deiną, savo šunytę, maniau, kad persirėšiu sau gerklę. Mintys sukosi ir sukosi galvoje, nedavė ramybės, neleido miegoti. Naktimis žviegdavau balsu trokšdama, kad Mantas sugrįžtų ir visus juos pasiųstų toli toli... Jis visada mane gynė. Net ir tada, kai buvau neteisi.

Dar niekada nebuvau tokia vieniša kaip tada. Ir kam aš galėjau ką nors papasakoti, kad išliečiau savo skausmą? Niekam. Likau viena su juo.

Atėjo ruduo. Mama įkalbėjo mane stoti į mokslus, tad pradėjau studijuoti teisę... Jei žinotų Mantas, tai nepatikėtų. Bet gyvenimas nenuspėjamas...

Studijuojant atsigavau – susiradau naujų draugių ir draugų, galvą užėmiau mokslais (beje, labai įdomiais!) ir mano žaizdos ėmė gyti. Daugiau su jokiais bernais, sakiau, neturėsiu reikalų. Pradėjo patikti būti vieniše, tad nusprendžiau ja likti visą likusį gyvenimą.

Tai prie ko čia Žavusis, dabar galvoji, ir kodėl skyrius pavadintas jo vardu, jeigu ištisas pastraipas pilu apie save? O gi tuo, kad atėjus pavasariui ir paukščiams sugrįžus į tėvynę, pas mane sugrįžo sena draugė – Diana, kurios nepaliaujamas noras tūsinti atvedė prie susitikimo su Žaviuoju.

Būtent šią istoriją reikėtų pasakoti nuosekliai...