LAKUDROS DIENORAŠTIS

Karolis

Praėjo mėnesis, paskui – du, kai diena iš dienos, naktis iš nakties kalbėjausi telefonu su Karoliu. Jis jau žinojo apie mane daug daugiau nei žinojo mano mama. Dar su niekuo neturėjau tokio pastovaus platoniško ryšio, tokių ilgų pokalbių apie viską. Juokais jis mane vadino žmonele ir sakydavo, kad turėsiu virti jam katilus kotletų. Tarp mūsų nieko per daug rimto nesimezgė, iš to visai nieko nesitikėjau, juolab, kad beveik kas naktį sapne regėdavau Žavųjį, mūsų akimirkas ir kaip mes, skęstantys raudonoj šviesoj, glamonėjamės... Bet su Karoliu skambučio pabaigoje visada apsikeisdavome bučkiais, o tai lyg ir šį tą reiškė..?

Vis artėjo diena, kai Karolis turėjo grįžti. Kažkaip neįsivaizdavau savęs su juo, bet man patiko kalbėtis, užsimiršti... Tik visada buvo įtaru, kodėl nepaiso, kad devynis mėnesius tąsiausi su jo draugu – Žavusis buvo ir Karolio draugas. Visi susirišę kažkokiais tai saitais. Vien dėl to visada galvojau, kad ir jis į mane nežiūri rimtai, tik kalba su manimi, kad turėtų su kuo savo kalėjimo nuotykiais pasidalinti ir laiką prastumti.

Laukta ar ne, diena, kai Karolis turėjo grįžti, atėjo. Per telefoną apsikeitėm paskutiniais žodiniais bučkiais ir pasakėm, kad susitiksim laisvėje. Kažkaip abejojau, ar susitiksim.

Sekančią dieną, kai jis turėjo būti parskridęs, buvau pas Dianą, bet per visą dieną nei vieno Karolio skambučio nesulaukiau. Vakare pažiūrėjom filmą ir nuėjom miegoti, o ryte netikėtai pažadino milijonas Domanto skambučių su prašymu kuo greičiau atvažiuoti ir jį paimti, neva policija gaudo. Greitai susiruošėme, bet kažkaip jaučiau, kad Domantas gali būti su Karoliu. Jis buvo girtas, kaip supratau – nemigęs per naktį ir kažką prisidirbęs valkiojosi po miestą.

Kai atvažiavom į sutartą vietą, pamačiau ateinantį Domantą...

... ir ne vieną. Šalia ėjo mėlynus džinsus vilkintis, „Peaky blinders" stiliaus beretę dėvintis ir rožančiaus, apsivijusio aplink riešą, kur grandinėlės galas užsibaigia kryžiumi tarp nykščio ir smiliaus, tatuiruotę turintis vaikinas. Karolis.

Mane nutvilkė karštis, nes susitikimas buvo netikėtas, labai kompleksavau dėl veido, nors spuogelius ir buvau užsimaskavusi. Be to, šiek tiek pykau, kad po kelių mėnesių bendravimo ir pažadų susitikti, išlipęs iš lėktuvo net nepaskambino, o štai gėrė per naktį su draugu ir bastėsi nežinia kur.

Jie staigiai sulipo į galą, pasisveikino ir iškart liepė važiuoti. Sustojome aikštelėje prie Dianos namų, lauke buvo šilta, tad išlipome parūkyti. Vilkėjau naują džinsinį sijoną ir raudoną palaidinukę, tačiau net rūbai ir akiniai nuo saulės nepadėjo jaustis saugiai. Kažkaip prie jo labai jaudinausi, nors ir dėjausi kieta. Lengvai pasišnekučiavome su Karoliu. Nors ir girtas, kvepėjo skaniai, brangiu odekolonu.

Diana su Domantu turėjo savo neišspręstų reikalų, tad paėjėjo į šalį pasikalbėti, o aš atsisėdau atgal į mašiną, į keleivio pusę. Karolis atsisėdo į vairuotojo pusę ir pradėjo klausinėti, kodėl aš tokia šalta, juk taip gražiai telefonu bendravome. O aš paklausiau, kodėl jis neskambino kaip žadėjęs, neparašė nei žinutės, kad viskas gerai. Jis nieko neatsakė, tik pasilenkė mane pabučiuoti, bet aš pasitraukiau.

– Kodėl nenori manęs pabučiuot? – paklausė.

– Nes nenoriu, – atsakiau.

– Jei nepabučiuoji, aš išpisu šitą langą, – pasakė lyg niekur nieko.

Pradėjau juoktis ir nei lašeliu juo netikėdama, pasakiau „gerai". O jis labai rimtai, visai nedvejodamas, kumščiu tik bakst! į priekinį stiklą ir jame tuoj pasirodė voratinklio formos įskilimas. „Sakiau" – pasakė ir pradėjo juoktis. Pagalvojau, kad tokio bepročio dar nesu akyse regėjusi. O bepročiai man labai patiko, todėl pakštelėjau jam į lūpas, o paskui pakviečiau Dianą:

– Žiūrėk, jis sudaužė tavo langą. Nes nenorėjau bučiuot!

Ji tik pradėjo juoktis, matyt galvojo, kad juokauju. Bet aš labai rimtai į ją pažvelgiau, o ji tik aiktelėjo ir per visą miestą suriko „Karoli!!!!!!!!!!!!"

Prasibastėm su jais pusę dienos ir buvo visai smagu. Visgi, vėliau paaiškėjo, kad Domanto tikrai ieškojo policija ir kai buvome parke jie atvažiavo ir jį išsivežė. Karolis pareikalavo važiuoti į komisariatą:

– Aš ištrauksiu savo brolį! – pareiškė.

Tačiau kai jau dvidešimt gerų minučių jis neparėjo, man pradėjo kilti įtarimai, kad ir jis uždarytas. Netrukus nusiuntėm Vilmantą, jei tokį dar prisimeni (tas pats su kuriuo Diana trynės kai aš buvau su Žaviuoju), jų draugą, kad pažiūrėtų, kur abu dingę. Vilmantas parėjo ir atpasakojo ką pareigūnai jam sakė: Karolis atėjęs į komisariatą, pasiteiravęs, kur Domantas, o šie pasakę, kad jis uždarytas ir be rytojaus neišeis. Tada Karolis paprašęs jį paleisti, bet pareigūnai nesutikę, todėl Karolis pasakęs, kad jei uždarot mano brolį, uždarykit ir mane. Kai paklausiau Vilmanto už ką Domantas buvo uždarytas, paaiškėjo, kad kavinėje jis pats nuėjęs, įsipylęs už baro alaus ir nusinešęs sau ir Karoliui, o paskui taip ir išėjęs į gatvę su bokalais vogto alaus.

Nežinojau, kas buvo juokingiau – ar priežastis, dėl ko jo pusę dienos ieškojo policija, ar Karolio pasiryžimas taip ištikimai palaikyti draugą, ar tai, kad Domanto mama man verkdama skambinėjo pasislėpusi spintoje nuo vyro, kad šis nesužinotų, jog jų vaikelis nevaikiškai gastroliuoja. Tokia ta buvo pirma pažintis su Karoliu, bet ties tuo ji dar nesibaigia...