LAKUDROS DIENORAŠTIS

Paulius

Kai pamačiau Paulių, man buvo penkiolika (o gal šešiolika?). Dabar jau tiksliai neprisimenu, kiek žiemų buvau nugyvenusi, bet tvirtai žinau, kad tada buvau tik triznė paauglė. O pamačiau aš jį pusseserės klasės nuotraukoje. Mat Aušrinė, gyvenanti kaimelyje, buvo pradėjusi mokytis gimnazijoje, Kazlų Rūdoje, kas jai reiškė miestą. Anoks ten miestas, kuriame net taksi nėra, o pats mandriausias prekybos centras – „Maxima", bet dabar ne apie Kazlų Rūdą. Aušrinė man parodė savo klasės nuotrauką, kur niekuo neišsiskiriančių paauglių minioje išsiskyrė Paulius (čia ta vieta, kai nuaidi angelų choras ir jo veidą apšviečia dieviškoji šviesa). Iškart paklausiau kas jis toks, tas gražuolis. Aušrinė su mielu noru papasakojo.

Nuo to ir prasidėjo viskas – pusseserė mudviem susitikus vis pasakodavo savo nuotykius naujoje mokykloje, išdaigas, o aš vis daugiau klausinėjau apie Paulių. Jis, pasirodo, grojo gitara ir dainavo. Ko paauglei daugiau reikia jei ne gražuolio rudaplaukio žaliaakio, kuris groja gitara ir dainuoja žemu, patraukliu balsu?

Tada dar buvo tik Instagram eros pradžia, tad tokią paskyrą turėjo tik labai kieti ir labai šiuolaikiški, o aš, aišku, tokia ir buvau. Paulius irgi. Mano pusseserė, Aušrinė, be savo tiesmukumo ir šmaikštumo, turėjo dar ir laaaabai ilgą liežuvį. Nežinau, ko ji ten mokykloje prišnekėjo Pauliui ir kitiems savo bendraklasiams (gal pasakojo jiems mudviejų nuotykius ir išdaigas, kurių būdavo iki kaklo), bet kažkuriuo momentu jie mane pasekė Instagrame ir, Aušrinės žodžiais, sakė, kad nuotraukoje, kurioje vilkiu ilgarankovę, leopardo raštu margintą suknelę, mano kojos atrodo labai, cituoju, geros. Tai bent komplimentas paauglei, susižavėjusiai Pauliumi, gyvenime realiai nematytu! Skrajojau padebesiais, o Aušrinė tuo tarpu jau kurpė planus (tai daryti ji labai mėgo) kaip mane su Pauliumi suvesti.

Tie kvaili, nekalti juokeliai su pussesere virto nejuokinga manija. Vis dažniau kalbėjom apie Paulių, kūrėm planus, scenarijus ir kitokias kvailystes. Aušrinė vis skatino mane jam parašyti, bet aš, tokia išdidi, niekada tam nesiryžau, o Aušrinę prigarsinau, kad nieko Pauliui, apart mudviejų išdaigų, nepasakotų, nes jei prasitars, tai pasakysiu jos simpatijai, kad ji jį įsimylėjusi!!!

Dėka ilgo Aušrinės liežuvio, netrukus visa mūsų giminė žinojo, kad man patinka Paulius, kurio nesu mačiusi, su kuriuo nesu kalbėjusi ir kuris nelabai žino, kad tokia ryški asmenybė kaip mano egzistuoja (žinojo tik kaip Aušrinės pusseserę ir tiek). Įpratau prie šeimynykščių juokų apie Paulių. Ir močiutei, traukinyje siūlančiai užkalbinti konduktorių, pagaliau turėjau ką atskirsti – močiut, man patinka tik Paulius!

Apmaudu ir apgailėtina, bet kasdienės kalbos apie tą patį dalyką gali taip paveikti žmogaus smegenis, kad jis pamažu tuo patiki: netrukus buvau įsitikinusi, kad esu įsimylėjusi Paulių ir alpdavau kas kartą, kai jis įsikeldavo naują nuotrauką. Jis buvo tarsi grožio etalonas, tai, ko maniau esanti nusipelniusi ir viskas, ko neturėjau – dailus, iš geros šeimos (jo pamotė buvo susijusi su teisėsauga), turintis talentų bei pomėgių ir dar gerbiantis merginas (Aušrinė pasako, kad jis išauklėtas ir džentelmeniškas). Mano patėvis buvo pilvotas mulkis, augęs vienkiemyje, turintis vienintelį talentą vestuviniu žiedu atidaryti alų ir negerbiantis mano mamos – didžiausias mano košmaras, kasdien primenantis, kad turiu išsirinkti geresnį jaunikį nei mano mama. Skamba kraupiai, tarsi būčiau gyvenusi su elgeta, bet tai tik ryškiausios detalės, suaštrinančios patėvio paveikslą. Iš esmės, mes gyvenom padoriai, jo darbas buvo neblogai apmokamas, bendra išvaizda, nepaisant apvalaus pilvo, gera, o alkoholikas jis nebuvo, tačiau mėgo alų ir turėjo labai šlykštų būdą bei nuolat mane engė.

Su tais juokais apie Paulių praėjo metai, paskui du. Jis vis gražėjo, brendo, vyriškėjo. Mačiau iš nuotraukų Instagrame. Taip ir neparašiau jam, tik vienas kito nuotraukoms dalijome patiktukus. Toks ir buvo tas bendravimas. Bet vis sakiau sau, kad jei nepatikčiau, nedėtų patiktukų.