LAKUDROS DIENORAŠTIS

Mantas Nr. 3

Iš tikrųjų, tai čia tiek daug visko nepapasakota... Nežinau, ar noriu, nežinau, ar viską prisimenu, ar išvis reikia... Mano gyvenimas beveik visada buvo kaip serialas. Gal pasąmoningai to siekiau, o gal tiesiog tokia esu. Ne prastesnis artistas buvo ir Mantas.

Mudu perėjom ugnį ir vandenį. Kažkuriuo tarpu, dar prieš naujuosius, buvo atsiradęs toks Tadas... Na, ne atsiradęs, bet išlindęs iš senovės.

Seniai, seniai (o gal ir nelabai), su Diana buvome dėl Tado stipriai susipykusios, mat abi jį įsižiūrėjome. Tadas buvo švelnus, dėmesingas ir tuo pat metu kažkuo labai žavus. Traukė kaip magnetas. Diana pradėjo su juo burkuotis, nors puikiai žinojo, kad jis man patinka (jai nepatiko, bet norėjo su juo tąsytis, nes amžinai neatsispyrė bernų dėmesiui, negalėdavo nei poros savaičių pabūti viena). Labai ant jos supykau. Viskas kaupėsi, kaupėsi... Ypač tada, kai prie manęs jie laižydavosi. Sėdim trise, jaukiai leidžiam vakarą ir prasideda orgijos... Kaip justumeisi mano vietoje?

Taigi, vedina keršto ir pavydo, užsiundžiau Dianos buvusįjį Aurimą, kuris net po skyrybų nesiliovė jai vaidenęsis. Mudu kartais susirašinėdavome, jis paklausinėdavo kaip sekasi Dianai, tai ta proga, jog parašė vykstant Dianos ir Tado orgijoms, nutariau pasiskųsti, kad jo mylimoji nugriebė mano simpatiją, nors jai jis buvo tik žaisliukas. Aurimas įtūžo kaip visa Rusija ir, pagal mūsų planą, užklupo Dianą su Tadu jos bute. Susiklostė tokia situacija, tarsi būtų buvę lemta, kad kai Aurimas atvažiavo į Dianos butą, Tadas sėdėjo ant lovos, o Diana buvo ką tik išėjusi iš dušo. Suspish...? Aurimas šiek tiek prilupo Tadą. Vargšelis pabėgo per duris tekinas, be batų. Žiemą. Laiptinėje, iki pat lauko durų, laiptai buvo paženklinti mažais kraujo lašeliais iš jo lūpos.

Kažkaip taip nutiko, kad po visko mes trys (aš, Aurimas ir Diana) sugebėjome iš to pasijuokti ir palikti tai praeityje. Diana net sakė pasiimk tu jį, jei nori, man nereikia. Pasakiau, kad čia ne daiktas ir neatiduosi jo taip paprastai, jeigu jis pats nenori.

Tai prie ko čia Mantas? Prie to, kad Tadas kentė stiprų nepriteklių, bet, kadangi buvo gudrus lapinas ir aferistėlis, sukosi kaip išmanė. Tai jį atvedė prie Manto durų. Jie buvo sudarę verslo sandėrėlį, bet Tadas pasidavė savo prigimčiai ir, nepaisydamas su kuo turi reikalų, apgavo jį. Mantas už tai jo labai nekentė ir užsiundė visus savo žmogiškojo pavidalo skalikus, kad jį surastų. Bet Tadas dingo kaip į vandenį. Vėliau, surastas ir atpirkęs savo nuodėmes, tapo Manto pasiuntinuku. Dėl to pradėjau jį dažnai matyti, sukomės toje pačioje aplinkoje. Persimesdavom keliais žodžiais kai Mantas buvo toliau.

Kartą eidama iš mokyklos sutikau jį mieste. Sėdėjom prie laiptinės, gėrėm arbatą ir kalbėjomės valandų valandas (net pas Mantą pamiršau nueiti). Atradome ne tik linksmų prisiminimų, bet ir daug bendro. Už Aurimą visai nepyko...

Kaip tik po to, su Mantu apturėjome konfliktą. Nakvojome mano senelio sodyboje, nes šis buvo kuriam laikui išvykęs į Maskvą. Manto telefone pamačiau kai ką, ko neturėjau matyti (ne, ne mergas). Vietoje to, kad pirmiausia su juo išsiaiškinčiau, griebiau skambinti savo dėdei, kuris jau buvo aukštesnio lygio mafukas negu Mantas. Jo mentorius, kind of. Ir viską jam išklojau. Dėdulė netrukus paskambino Mantui, atskaitė moralą, liepė gerbti mano giminę, nes gerbia ir jis – nebuvo man kraujo dėdė, bet mano seneliai jį užaugino kaip savo vaiką, nes jis, numestas mamos, neturėjo nei stogo virš galvos, nei kąsnio burnoje.

Manto moralas nepaveikė – jis kaip tik labai įpyko, kad paskambinau dėdei ir viską papasakojau. Jo „karjera" kaip ir priklausė nuo mano dėdės, tad buvo išsigandęs, kad dabar teks su juo konfliktuoti. Už tai su manim konfliktuoti nepabūgo. Dužo drabužinės langas. Skilo mano telefono ekranas. Lūžo dvi valgomojo kėdės. Ant sienos buvo kraujo nuo Manto krumplių. Buvau girdėjusi tą gandą, kad įsiutęs savęs nevaldo, kad mušdavo net savo buvusią draugę ir ji neva su didžiulėmis mėlynėmis paakiuose vaikščiodavo. Dalis tiesos buvo – apie jo karštą būdą bylojo nuniokoti mano senelio namai ir atplyšę mėsos nuo Manto kojos, su kuria viską spardė ir kruvino.

Bet manęs jis neprilietė nei pirštu. Net tada, kai provokavau bjauriausiais žodžiais, kai nenorėjau klausytis, kai stumdžiau, keikiau, kai abu jo telefonus išmečiau per langą. Ką galiu pasakyti? Aš irgi degtukas.

Aš jį vadinau visokiais žodžiais, o jis, pačiame konflikto įkarštyje, stipriai suėmė mano veidą ir pabučiavo į skruostą. Pasakė, kad myli ir kad aš durna. Tai buvo pirmas ir vienintelis kartas kai mudu susipykome. Paryčiais užmigome apsikabinę.

Ryte, tvarkant nusiaubtus namus, kažkokiu būdu mūsų konfliktas atsinaujino. Jis mane įžeidė kažkaip pavadindamas. Buvau pervargusi, pusiau be miego, todėl tiesiog surinkau jo daiktus, išmečiau per duris ant sniego ir paskiau: „dink iš čia". Ant stalo jis paliko pinigų už apgadintą turtą ir išėjo pro duris nei akimirką nedvejodamas. Be telefono (nes buvo išmestas per langą), su kedais ir plona striuke. Sodyba buvo kaime, dešimt kilometrų už miesto. Ir jis tiesiog išėjo.

Aš pasikviečiau Dianą. Itin kruopščiai iškuopėm namus, sutvėrėm lūžusias kėdes. Ant sienų neliko kraujo. Pasėdėjom, paverkėm, paskui pasijuokėm.

Kitą dieną nuėjau į mokyklą, bet į pamokas nėjau. Jaučiausi kaip šūdas. Kavinukėje gėriau kakavą, stebėjau grakščiai krentantį sniegą ir įsivaizdavau Mantą, per pūgą einantį namo, į miestą. Suspaudė širdį. Dar pagalvojau: ar tikrai, jau viskas? Tada galvoje pradėjo suktis visi praeitą dieną išsakyti žodžiai ir iš naujo ant jo supykau.

Net nesuvokiau, kaip paskambinau Tadui ir pakviečiau kavos...