LAKUDROS DIENORAŠTIS

Karolis

Dar tą pačią dieną Karolis ir Domantas buvo paleisti ir Domanto mamos prašymu važiavome juos pasiimti iš policijos komisariato. Jie paprašė sustoti parduotuvėje, prisipirko šašlykų ir kitų pasisėdėjimui reikalingų smulkmenų bei pakvietė mus važiuoti kartu su jais į Karolio sodą užmiestyje. Mes juos ten nuvežėm ir pareiškėm, kad gal ir atvažiuosim, bet pirma mums reikia namo.

Namie ilgai tarėmės, ar važiuoti, bet galiausiai nusprendėm pabandyti. Galvojom, kad gersim su jais šampaną, todėl paprašėm, kad mus ten nuvežtų Vilmantas. Atvykus į Karolio sodą, paaiškėjo, kad ten pakviestas ir Žavusis... mano širdis nusirito kažkur į kulnus. Bandžiau pamiršti tą prakeiktą, toksišką mamytės paliktą egoistą, bet jis buvo čia, prieš mano akis, kaip visada gražus ir tylus. Karolis žinojo apie mano ir jo praeitį, todėl pastebėjau, kaip įtariai stebi mano ir Žaviojo reakcijas.

Prie stalo negalėjau atitraukti akių nuo Žaviojo, o jis, Karoliui išėjus tikrinti laužo, vis vogčia žvilgčiojo į mane. Dieve kaip aš jo norėjau... mano vidus virė. Va čia tai papuoliau – kažką jau užmezgiau su nauju, bet senojo norėjau labiau ir visada turbūt jo norėčiau, kad ir koks jis yra... nes tos geros akimirkos kažkaip vis užgožė blogas, nors dažniausiai būdavo atvirkščiai. Apskritai, visą gyvenimą kiekviename sutiktame vaikine ieškojau minusų, galėdavau nustoti bendrauti vien dėl to, kad man negražūs jo pirštai, bet Žavusis man buvo tobulas ir būtent dėl to jis buvo Žavusis – tarsi princas, nužengęs iš kortų kaladės.

Karolis atvirai su manimi flirtavo, bet man viskas buvo nė motais. Jis buvo grubokas, tiesmukas ir šiek tiek stačiokas, kas mane jau nuo pirmos bendravimo realybėje dienos atbaidė.

Kai išgėriau pirmąjį kokteilį, mane užplūdo netikėta drąsa ir pakišusi koją po stalu ėmiau pirštų galiukais glostyti Žaviojo koją, nepaisant to, kad priešais mane sėdėjo Karolis. Žaviojo kūnas įsitempė, bet veidas nieko neišdavė. Pajutau, kaip ir mano koją kažkas paglosto. Kaip tik tuo metu Diana man parašė žinutę: „Dingstam iš čia, neįdomu". „Dingstam", atrašiau. Nenorėjau ten būti. Kvaili Domanto ir Karolio juokeliai, Žavusis tylus ir susikaustęs, su pavydo rėžiu akyse ir visa ta įtampa...

Mes su Diana buvom tikros susikalbėjimo, kai negalim viena kitai pratarti nei žodžio, meistrės. Išlaukę momento vos Domantas pasakys grubesnį juokelį Dianos pusėn, mes iškėlėm sceną ir pėsčiomis išėjom iš sodo. Jie vijosi, bandė įkalbinėti, ypatingai Karolis prašė pasilikti, bet aš sakiau – jei mano draugė įžeista išeina, išeinu ir aš. Karolis labai supyko, o mes tris kilometrus parėjome jau sutemus, mašinoms švilpiant pro šalį.

– Žinai, gailiuosi, kad tąsausi su Domantu... Kai Vilmė mus šiandien nuvežė, supratau, kad su juo buvo daug geriau. Ir matau, kad jis man vis dar simpatizuoja, – pasakė Diana.

– Aš irgi nenoriu to Karolio. Noriu tik Žaviojo ir tik jo. Bent jau paskutinį kartą, – atsakiau.

– Noriu kažkur su jais išvažiuot, tik mes keturiese, kaip senais laikais...

– Aš irgi, – tvirtai pasakiau.

– Viskas, skambinu Vilmantui, pasakysiu situaciją, o tu rašyk Žaviajam, kad iš ten dingtų.

Ir parašiau. Kad noriu jo, kad norim pabėgti vėl visi keturi kaip senais laikais, kad dingtų nuo jų. Kad nors paskutinį kartą. Jis atsakė, kad jau tada, kai paglosčiau jo koją, norėjo iš ten nešdintis ir kad negalėjo žiūrėti į mane ir Karolį.

Ir tai nutiko. Mes keturi viešbutyje, kokteiliai, juokas, pokalbiai, viskas kaip po senovei.

2019 rugsėjo 20 dieną aš ir Žavusis susiliejom į vieną ir išsinuoginom sielas paskutinį kartą. Pasibučiavom iki kraujo. Parūkėm balkone. Dar pasikalbėjom. Jis pabučiavo man į kaktą ryte ir paliko mane miegoti.

– Visada tave atsiminsiu. Buvai geriausia, su kuria buvau, bet aš negaliu. Ne man santykiai, nepyk, – pasakė prieš išeidamas.

O Karolis? Toliau apie jį kitame skyriuje.