- Nesu tikras ar aš noriu tai daryti, Louis. – Harris sumurmėjo, viena jo ranka stipriai įsikibusi į kėdės atlošą, laukiamąjame. Jo rankos krumpliai pabalo, akys užmerktos, o lūpos suspaustos į plonytę liniją. Garbanos krito jam ant veido, tačiau galėjau puikiai matyti, jog jis bijo. Bet taipogi galėjau matyti, kad jis nori tai padaryti, nesvarbu, kad ir kiek kartų jis tai neigė. Mes laukėme daktaro Bennett, kuris turėtų Harriui padėti su jo problema. Aš vis dar nustebes, kad Harris norėjo, jog aš eičiau su juo, aš . Ir dabar buvau dar labiau nustebęs, nes jis mane padavino Louisu. Jis niekada prieš tai į mane taip nesikreipė. Harris vadino mane ‚Tomlinsonu‘. Manau, kažkas tarp mūsų keičiasi. Galbūt tai draugystė.
Aš atsidusau bei pakėlęs ranką, beveik baikščiai, nes bijojau jo reakcijos į tai, perbraukia ranka per jo švelnias garbanas. Nors ir jaučiausi keistai, šitaip elgdamasis su juo, tačiau šiuo metu jam tikrai reikėjo draugo, taigi kodėl nepasistengu būti tokiu. Jis akimirksniu įsitempė nuo mano prisilietimo, tačiau jis nesiskundė ir neatsitraukė. Harris tik pasitrynė rankomis akis, prikando lūpą bei žvelgė į grindis.
- Tai dėl tavo pačio gerovės, Harry. Patikėk manimi. – Tyliai tariau, vis dar glostydamas jo plaukus. Nežinau kodėl, tačiau dabar tai visiškai neatrodė keista. Lėtai atitraukiau savo ranką nuo jo. Harris pakėlė galvą šiek tiek suraukdamas antakius.
- Kaip, pasakoti savo problemas, mintis ir jausmus, nepažįstamąjam gali būti dėl mano gerovės? - Jis paklausė, šiek tiek susidomėjusiu žvilgsniu žvelgdamas į mane. Tai privertė mane šiek tiek sudrebėti: jo nuostabios, tačiau vis dar šaltos bei atsargios akys žvelgė į mane, susidomėjusiu ir šiek tiek džiaugsmingu žvilgsniu. Niekada prieš tai nemačiau tokio žvilgsnio jo akyse. Ranka pasitryniau akis, apsižvalgiau po laukiamąjį, ir vėl pasukau žvilgsnį į Harry, kuris vis dar žvelgė į mane ta pačia išraiška.
- Manau, mes jau kalbėjomės apie tai. – Pasakiau, kilstelėdamas antakį. Jis tik gūžtelėjo pečiais, bei sukryžiavęs rankas ant krūtinės atsirėmė į kėdės atlošą, vos pastebimai šypsodamasis man.
- Žinau, tačiau vis tiek nesijaučiu jaukiai. – Tarstelėjo Harris, atremdamas galvą į sieną bei užmerkdamas akis. Jis atrodė toks ramus, tam mažam šypsniui žaidžiant ant jo lūpų. Tiesiogine to žodžio prasme, per privartą turėjau nugręžti savo žvilgsnį, kad nepasirodyčiau per daug įžūlus, šitaip stebėdamas jį. Vis dar turėjau problemų, su tuo visu „neįsimylėk Harry Styles“ reikalu. Tai buvo įtin sunku, kai kiekvieną dieną matai jį ir girdi jo balsą. Bet faktas, kad jis vaidina visišką subingalvį prieš mane, kažkaip visą šitą reikalą palengvina. Pirštais suspaudžiau savo marškinių kampelį, jau ketindamas ką nors sakyti Harriui, tačiau registratorė mane pralenkė.
- Harry Styles? – Jauna mergina, sėdinti už stalo su krūva popierių, pakvietė Harrį, o ši tik atmerkė akis šiek tiek nustebęs bei linktelėjo galva. Ji mandagiai nusišypsojo, ranka parodydama į daktaro Bennetto kabinetą.
- Daktaras Bennettas jau pasiruošęs su jumis susitikti. – Ji pasakė, priversdama Harry vėl stipriai įsikibti į kėdės atlošą. Man jis atrodė toks beviltiškas. Jis nenorėjo to daryti, tačiau privalėjo. Taigi, aš atsistojau bei ištiesęs savo ranką link jo pasiūliau, jam jos įsikibti. Jis prikando lūpą, pakeldamas akis bei pažvelgdamas į mane, su baime akyse.
- Nagi, Harry. Tai tik pirmas kartas, ji nebus toks jau ir baisus. Jis tavęs klausinės tik paprastų klausimų. – Pasakiau, dar pridurdamas: - Ir aš būsiu ten kartu su tavimi.
Harris, regis, pats sau prieštaravo, tačiau atsistojo nuo kėdės, paimdamas man už rankos. Be jokio perspėjimo, jis sunėrė savo pirštus su manaisiais, priversdamas mane kilstelėti antakį. Tačiau jis tik silpnai šyptelėjo, patraukdamas link įėjimo į kabinetą. Aš nusekiau jam iš paskos, švelniai spustelėdamas jo ranką. Mes stovėjome priešais duris, kai mečiau žvilgsnį į Harrį, kuris tik stovėjo ir žiūrėjo į grindis. Nusprendžiau, galiausiai pasibelstį, bei pastumęs duris, įėjau vidun, iš paskos tempdamas Harry. Jis uždarė duris, o aš pažvelgiau į stalą už kurio sėdėjo daktaras Bennettas. Kambarys atrodė ganėtinai jaukus, tačiau Harris vis tiek buvo įsitempęs, ir regis, net neketino paleisti mano rankos. Aš atsidusau bei nuėjęs prie vienos iš kėdžių, priešais daktaro stalą, atsisėdau. Harris neužtikrintai, taipogi priėjo prie stalo bei atsisėdo ant kitos kėdės, apsižvalgydamas po kambarį.
