Sorry iš kart jei rasit kokių klaidų!
muah<3
Visiems mums buvo liepta sėdėti čia ir laukti kol atvyks Simonas. Taigi mes laukėm. Na išskyrus Harrį, aišku. Jis tiesiog vaipėsi, ignoruodamas Liamo pastangas pasikalbėti su juo. Jis rimtai man erzina. Ronkose laikydamas telefoną, aš tiesiog naršiau twitteryje. Iš tiesų, nuo tos dienos kai prisijungiau prie One Direction, įgijau daug naujų sekėjų, nors dauguma žinučių ir buvo neapykanta skirta man. Jie nekentė manęs, dėl to nes užėmiau Chloe vietą. Jie sakė, jog aš nesu to vertas. Bandžiau ignoruoti visas šitas žinutes, tačiau viduje tai vis tiek skaudino. Atsidusau bei įsikišau telefoną atgal į kišenę, tuo metu kai pro duris įsiveržė Simonas Cowellis. Jis atrodė labai rimtas, tačiau tuo pačiu, ganėtinai ramus. Jis apsidairė po patalpą, bei užmatęs mane, draugiškai nusišypsojo.
- Sveikas Louisai, viskas gerai? – Jis paklausė atsisėsdamas ant sofos priešais mane. Aš linktelėjau delnu sugniauždamas savo marškinių kamputį. Net nežinau, kodėl šitaip jaudinausi. Išgirdau Harrį prunkštelint, bei išpūčiant cigarečių dūmą.
- Tuoj pat padėk tai, Harry. – Simonas ganėtinai valdingai jam įsakė, kai tik pamatė Harrį rūkantį. Harris tiesiog pavartė akis, bei užgesino cigaretę. – Rimtai, Harry. Turi liautis šitaip elgtis, jau pakankamai visko pamačiau.
- Elgtis kaip? – Harris paklausė irzliu tonu bei išsitraukęs telefoną pradėjo kažkam rašyti, manau.
- Šitaip, - Simonas atsiduso. – Tu pasikeitei, Harry. Aš žinau, kad tu vis dar nesusitaikei su Cl-
- Net nedrįsk! Nedrįsk sakyti jos vardo! – Staiga Harris užrėkė, sugriebdamas savo telefoną kiek tvirčiau bei pašokdamas nuo sofos, žiūrėdamas į Simoną nustebusiu žvilgsniu. – Tu neturi jokios teisės tarti jos vardo! Tu esi tas, kuris nusprendė pakeisti ją, kai dar praėjo tik vos keturi mėnesiai! Ir su kuo? Su šituo gėjišku mėšlo gabalu! Man to nereikia! Nesitikėk, kad elgsiuos taip lyg man tai patiktų, kai man aiškiai to nekenčiu! – Jis pirštu rodė į mane. Jaučiai kaip mano vidus verda iš pykčio. Skruostai įkaito ir privalėjau nagais, skaudžiai įsikabinti sau į koją, kad susitvardyčiau čia, vietoje, nesumušęs to idioto. Kaip jis gali šitaip apie mane kalbėti? Tiesiai prieš mano suknistą veidą?
- Harry, tu nepriva-
- Užsičiaupk! Visi užsičiaupkit! Tiesiog... Palikit mane ramybėje! – Jis surėkė prieš išlėkdamas iš studijos. Dabar aš tikrai bijojau. Bijojau grįžti į tą patį butą, kuriame turiu gyventi su juo. Bijojau to, ką jis man gali padaryti. Visas pyktis dingo ir jo vietoje liko tik baimė. Aš nežymiai brebėjau, atsiremdamas į sofos atlošą. Galbūt tai ir nebuvo tokia gera mintis priimti šitą pasiūlymą. Net žinant tai, kad aš dievinu dainuoti, negalėjau šito pakelti. Nenorėjau grįžtį į butą, kuris turėtų vadintis mano „namais“ , su baime. Ne. Taip neteisinga.
Simonas atsiduso ranka nuslysdamas ir vėl pakildamas savo veidu. Vaikinai atrodė susirūpinę, akies krašteliu stebėdami mane, tiek prieš tai, tiek dabar. Manau jie manė tą patį ką ir aš.
- Simonai, galbūt tai nuėjo šiek tiek per toli... Galbūt šiek tiek per greitai priėmėme Louisą į mūsų grupę. Nesuprask manęs klaidingai, jis nuostabus vaikis, - Liamas nusišypsojo man, tai sakydamas, todėl ir aš prisiverčiau save nusišypsoti jam atgal. – bet Harris elgiasi, dar baisiau nei prieš tai.
- Ne, manau dabar pats laikas įjungti Louisą į jūsų grupę. Pripažink tai Liamai. Jei nebūtume jo priėmę, grupė būtu praradusi savo populiarumą. Harris grįš į įprastas vėžias. Jis privalo. O jei ir negrįš, tuomet... Na, pažiūrėsim. Bet dabar aš noriu iširsti tave dainuojant Louisai. – Jis pasuko savo galvą norėdamas pažvelgti į mane ir aš krūptelėjau. Aš nesitikėjau šito. Gerai, galbūt ir tikėjausi, tačiau vis tiek nustebau. Nepatogiai pasimuistęs ant sofos aš linktelėjau. Kuo ankščiau ir kuo geriau tai padarysiu, tuo greičiau viskas bus baigta ir aš nesusimausiu, tiesa?
