Užsidengiau antklode galvą kai išgirdau garsų beldimą į duris. Atrodo, jog praėjo vos penkios minutės kai nuėjo miegoti, o dabar jau buvau prabudęs. Beldimas nenutilo todėl sudejavęs nusimečiau antklodę nuo savęs ir atsisėdau lovoje. Ranka pasitryniau akis bei apsižvalgiau po kambarį, nors ir jaučiausi šiek tiek apsvaigęs. Buvau dar nevisiškai išsipakavęs daiktus, neskaitant rūbų, todėl kambarys vis dar atrodė keistai tuščias. Persibraukiau ranka per savo susivėlusius plaukus ir krūptelėjau.
- Ei, pizduk! Privalai atsikelti arba per tavo supistai tingią subinę pavėluosim. – Beldimas nurimo ir aš išgirdau žemą, kimų balsą. Jo balsą. Ir Dieve brangus, jis tikrai mane nervina. Jis nekenčia manęs, aš tai žinau, tačiau jausmas visiškai abipusis.
- Ateinu! – užrėkiau iš visų plaučių bei atsistojęs nuo lovos nuėjau link spintos. Išsitraukiau porą raudonų džinsų ir baltus dryžuotus marškinėlius. Apsirengiau bei žvilgtelėjau į veidrodį. Atrodžiau visai gerai. Nuėjęs link durų lėtai jas atidariau, melsdamasis, kad Harris vis dar nestovėtų už jų. Ir ačiū Dievui, jis nestovėjo. Atsidusau iš palengvėjimo ir nulipęs laiptais žemyn, nuėjau į virtuvę ko nors pavalgyti. Jo čia irgi nebuvo. Šyptelėjau pats sau – galbūt jis vengia manęs, kaip kad Niallas ir sakė. Aš visiškai neprieštaraučiau.
Atidariau šaldytuvą, kuris buvo praktiškai tuščias. Tik keli gabalėliai picos, šiek tiek pieno ir salotos. Tik tiek. Aš šiek tiek suraukiau antakius: negi tas vaikis, rimtai nieko nevalgo? Paėmęs iš šaldytuvo gabalėlį picos, uždariau jį. Susiradau lėkštę spintelėje bei padėjęs ant jos gabalėlį picos įkišau į mikrobangų krosnelę. Paspaudžiau mygtuką ir laukiau. Vis dar suraukęs antakius pažvelgiau pro langą. Net neįsivaizdavau kaip jie tikisi, jog aš gyvensiu su Harriu. Jis visiška manęs priešingybė, ir šituo atveju, ne, priešingybės tikrai netraukia.
Buvau paskendęs savo apmąstymuose todėl net negirdėjau kaip Harris įėjo į virtuvę, iki tol kol jis neprunkštelėjo. Pasukau galvą norėdamas pažvelgti į jį. Jis stovėjo tarpdurį, nugara pasirėmęs į durų staktą, rankos sukryžiuotos ant krūtinės, o žvilgsnispašaipiai susidomėjęs. Jis pažvelgęs į mane kilstelėjo antakius. Žvelgiau į jį šiek tiek sutrikęs. Jis vilkėjo tik tamsiai mėlynus, aptemptus džinsus ir baltas kojines – jokių marškinių. Tai privertė mane nejaukiai suvirpėti. Kaip jis gali jaustis taip gerai, vaikščiodamas po butą, pusiau nuogas, kai namuose yra visiškas nepažįstamasis?
- Tu rimtai eisi į repeticiją šitaip apsirengęs? Dieve, žinojau, kad tu gėjus, bet neprivalo visas pasaulis apie tai sužinoti. – Jis nusijuokė įeidamas į virtuvę bei atidarydamas šaldytuvą. Jis paėmė butelį vandens ir uždaręs dureles atsirėmė į jas.
- Visų pirma, aš ne gėjus, Garbaniau. O antra – aš dėviu tai, kas man supistai patinka! – Įžūliai pareiškiau pasisukdamas į mikrobangų krosnelę, kuri pačiu laiku supypsėjo, leisdama suprasti, kad picas jau paruošta. Ištraukiau lėkštę bei paėmęs iš spintelės stiklinę, pripildžiau ją obuolių sultimis. Atsisėdau prie stalo, sukoncentravęs žvilgsnį ties pica, nedrįsdamas pažvelgti į Harrį.
- Auč, ne ryto žmogus tu, ką? – Harris paklausė vis dar pašaipiai susidomėjęs. Mečiau į jį žvilgsnį paimdamas picą, nuo lėkštės, bei atsikandau jos. Harris kvailai išsišiepė bei atsisėdęs už stalo pažvelgė į mane šaltomis, beveik pilnomis neapykantos, akimis. Pabaigiau picą ir trim dideliais gurkšniais išgėriau sultis, kurios buvo šaltesnės nei tikėjausi, bet atsižvelgiant į tai, kad pica buvo ganėtinai karšta ir vos nenudegino man liežuvio, gerti jas buvo iš dalies malonu. Padėjau lėkštę ir stiklinę į kriauklę, jausdamas kad Harrios akys įsmeigtos man į nugarą. Apsisukau bei pažvelgiau į jį.
- Ko? – Įžūliai paklausiau, o jis tik pakėlė galvą nusišypsodamas.
- Taigi, ar turi vaikiną, gražuoli? – Harris paklausė atsistodamas nuo stalo ir pradėdamas eiti link manęs. Aš pakėliau antakį, stengdamasis susitvardyti, kad čia pat, vietoj, nepulčiau jo ir neišmalčiau jam snukio. Velniai žino ką jis tada būtų daręs. Ir aš visiškai nenoriu to žinoti.
