as usual, toks ganėtinai fluffy skyrius ir dainikė priedo, so enjoy!
<3
- Ačiū, - besišypsodamas pasakė Neitas, lydėdamas mane link laukiamojo. - Tu tikrai praskaidrinai jų dieną. Galbūt galėtum juos aplankyti dar kada nors?
- Žinoma, su mielu noru. - Atsakiau taipogi jam nusišypsodamas. Tuomet staiga sustojau. Neitas taipogi sustojo bei atsigręžė į mane.
- Kas negerai? - Jis paklausė kilstelėdamas antakius bei susikišdamas rankas į kišenes. Aš tik gūžtelėjau pečiais nedrąsiai šyptelėdamas.
- Gal galėtum man papasakoti apie tą mergaitę Kaylą, kol lauksiu Harrio ir Liamo? - Paklausiau įsikąsdamas į vidinę žando pusę. Harris vis dar buvo pas daktarą, o Liamas nusprendė eiti kartu su juo, dėl viso pikto jei Harris netikėtai pradėtų panikuoti kaip įprastai. Neitas kilstelėjo abu antakius, tačiau linktelėjo mostelėdamas man link sofos kitame kambario gale. Aš dėkingai šyptelėjau bei prisėdau, Neitas atsisėdo šalia manęs. Atsirėmiau į sofos atlošą nukreipdamas žvilgsnį į vaikiną sėdinti šalia. Neitas prikando lūpą akimirką žvelgdamas į mane, tuomet giliai įkvėpė bei prakalbo:
- Šiuo metu Kaylai septyni metai. Jai buvo diagnozuotas smegenų vėžys prieš tris metus ir nuo to karto ji keliauja pro daugybę ligoninių. Tačiau operacija per daug sudėtinga, todėl jos metu Kayla greičiausiai mirtų. Čia ji gauna geriausią gydymą, todėl jos tėvai nusprendė palikti ją čia. Jai atliekamos chemoterapijos jau šešis mėnesius be pertraukos. Tai vienintelis dalykas kurį galime padaryti norint atitolinti jos mirtį. Jos tėvai aplanko ją karts nuo karto, tačiau jie labai užsiėmę, todėl šiuo metu ji kaip ir labai vieniša. Aišku, mes turime labai paslaugias seseles ir daktarus, tačiau tai taip neteisinga, supranti? Atrodo, kad jos tėvai bijo ją lankyti kai ji tokios būklės. Jai tik septyneri, Lou. Aš niekaip negaliu jų suprasti. - Neitas tarė atsidusdamas bei atsargiai žiūrėdamas į mane.
Aš žvelgiau į jį išplėstomis akimis, burna plačiai praverta. Negalėjau patikėti savo pačio ausimis. Jai vėžys?Bet ji atrodė tokia sveika...gerai. Ji atrodė kaip reguliari maža, laiminga mergaitė. Man prireikė šiek tiek laiko, kol galiausiai sugebėjau, niekaip negalėdamas tuo patikėti, papurtyti galvą bei užverti burną, tik tam, kad vėl galėčiau ją praverti su tikslu ką nors pasakyti. Tačiau negalėjau nieko pasakyti. Neturėjau ką pasakyti. Jai tik septyneri. Ir jos tėvai jau sugebėjo pamiršti apie ją? Giliai įkvėpiau pasitrindamas ranka nosį bei užsimerkiau.
- Nesuprantu. Kai mačiau ją prieš dešimt minučių ji atrodė visiškai sveika. Turiu omeny, gerai, ji buvo šiek tiek išbalusi, tačiau ji vistiek atrodė gerai. Ji turėjo ilgus, rudus, garbanotus plaukus, tiesa? Ir ji plačiai šypsojosi, buvo laiminga, taip? - Klausinėjau, atsimerkdamas bei pažvelgdamas į Neitą, kuris silpnai šypsojosi.
- Ji dėvėjo peruką, Louisai. Ji nori jį dėvėti. Ji sako, kad su peruku ji jaučiasi gražesnė nei be jo. Ji mano, kad kiti vaikai šaipysis iš jos jei ji jo nedėvės. Ir taip, ji labai išbalusi. Ir jos pižama užmaskuoja tai, kad ji yra be proto liekna. Nors jai tik septyneri, ji jau žino, kad neišgyvens, tačiau ji stengiasi apie tai negalvoti. Ir priežastis, kodėl ji taip plačiai šypsojosi ir buvo laiminga, esi tu. Tu esi tas kuris privertė ją šypsotis ir būti laiminga po tiek daug savaičių. Ji taip nesišypsojau jau labai senai. Tai tik tavo dėka, Louisai. - Tarė Neitas ranka perbėgdamas per savo plaukus.
Aš vis dar spoksojau į jį išplėstomis akimis, nesugebėdamas ištarti nei žodžio. Vaizdas pradėjo šiek tiek lietis, tačiau greitai, atgalia ranka nusibraukiau ašaras kurios norėjo išriedėti. Neitas kumštelėjo man su alkūne parodydamas į kažką už manęs. Apsisukau norėdamas pažvelgti į ką jis rodo. Negalėjau sutramdyti šypsenos kuri akimirksniu papuošė mano veidą, pamačius Liamą ir Harrį einančius link mūsų. Harris šlubavo, viena jo ranka apsikabinusi Liamą per pečius, o Liamas padėjo jam eiti abiem rankom prilaikydamas jį. Suraukiau šiek tiek antakius pažvelgdamas į Harrio koją kuri buvo sugipsuota. Kilstelėjau antakius iš netikėtumo. Jo koja buvo lūžusi? Regis jis susižeidė baisiau nei maniau.