Ji nutraukė tylą. Sakydama, " Aš tenoriu, kad tu žinotum, kad aš tavo myliu taip pat, Leo. Ir tikrai nenorėčiau niekada tavęs įskaudinti, tu tai žinai, tiesa?" ji kalbėjo greitai, lyg ji skubėtų kažkur išeiti.
"taip."
"Gerai. Ir aš noriu, kad tu žinotum, kad tai darau, dėl savęs, o ne dėl kitų. Prašau,niekada nepasiduok ir nenustok kovoti, kol nelaimėsi visų mūšių. Gerai? Prašau, nepamiršk manęs ir nelygink manęs su kitais žmonėmis, tu turėsi judėti toliau. Aš atsiprašau."
Tada išgirdau, lyg ir vėjo ošimą, trenksmą, o tada mirtina tyla... Jokio jos balso, nei juoko, nei kūkčiojimo aš nebegirdėjau. Pažvelgiau į ant stalo stovintį tortą.
"Lea?" sušnabždėjau žinodamas, kad negausiu atsakymo. Ir negavau.
Lygiai 22:54 aš netekau jos. Ji išėjo, ir aš galiu įsivaizduoti, jos plaukus šokančius ore, kai ji nušoko. Galiu įsivaizduoti, kaip ji taria paskutinius savo žodžius prieš nušokdama. Aš atsiprašau.
Prisiminimai grįžo, kaip pirmą kartą pamačiau ją knygyne. Kaip paskutinį kartą ji ten buvo, nepirko jokių knygų ir pasakė, Aš jau turiu išeiti.
Niekada nebūčiau pagalvojęs, kad ji išeis štai taip.
YOU ARE READING
1 savaitė, 2 dienos, 4 valandos ir 7 minutės
Short StoryAš tūrėjau garbę ją pažinoti 1 savaitę, 2 dienas, 4 valandas ir 7 minutes. Ir tada ji paliko mane... Vienu mirktelėjimu, ji pradingo. written by (parašė): bright_young_things translated by (išvertė): Juliukas123
