1 savaitė, 2 dienos, 4 valandos ir 7 minutės

1 savaitė (diena 2)

Šeštadienio rytą aš mėginau į darbą atvykti anksčiau, bet lietus padarė tikras užtvankas mano darže ( Ne griovelius tarp jų). Taigi baigėsi taip, kad pavėlavau penkiomis minutėmis. Kas nebuvo išties svarbu, nes Kemas sėdėjo už kasos aparato kai aš atėjau, mano šviesūs plaukai buvo prilipę prie kaktos ir nuo jų varvėjo vanduo.
"Labas, Kemai"
Jis padėjo skaitoma knygą ant prekystalio ir užsimetė švarką. "Tu vėluoji ir kaip suprantu, tai aiškiai suvokdamas."
"Taip, atsiprašau. Keliai baisiai slidūs."
"O ne. Taip nėra,bet Kemas irgi turi teisę į gyvenimą, tiesa? Pasidairysiu aplinkui, Leo."
"Dar pasimatysim, Kemai."
+++
Vos tik pasiimu paskaityti įdomią knygą durų varpelis suskamba jai įžengus, ji vilki tą patį lietpaltį ir mėlynus batelius kaip vakar, šį kartą ji yra visa peršlapusi, jos plaukai sulipę jai prie kaktos ir veido.
Ji sugriebia visus išsisklaidžiusius plaukus ir juos nugręžia ant kilimėlio sveikinančio atėjus.
"Laba diena" nusišypsau "Ar galiu padėti rasti kažką?"
"Ne" ji pasako ir nueina tolyn. Dabar žinau, kad neturiu jokių galimybių su ja. Nulį. Tiesiogine ta žodžio prasme. Nieko. Bet tai nesustabdys manęs nuo mėginimo.
Turėtum žinoti, kad aš gyventu tik dėl: atradimų ko aš noriu ir jų pavertimu mano. Kartais man tikrai nesiseka.
 Ji pirko tris knygas, nespėjau paklausti ar jai reikia knygoms maišelio, kad jos nesušlaptų, kai ji jau buvo dingusi. 

Visad man kažko jos paklausus, ji atsako tik "Taip" "Ne" arba "Puiku". Aš net nežinau dar jos vardo, o ji moka visada grynais ir tiksliai. Aš dar net neliečiau jos rankų, bet įsivaizduoju jas šiltas ir švelnias. 

Tai jau antra diena, kaip aš pažįstu ją ir dar nepadariau jokios pažangos..