1 savaitė, 2 dienos, 4 valandos ir 7 minutės

2 dienos (diena 1)

Kitą dieną darbe aš galvojau, jai tik Lea ateitų po visko kas nutiko praeitą naktį, jai tik ji man paskambintų... Aš jai daviau savo telefono numerį, bet ji man nedavė savojo.

Tada ji atėjo. Kiekvieną kartą, kai aš pasiduodu ir mano širdis sustoja plakusi, durys atsidaro ir įeina ji.

Ji dėvi juodus drabužius, po jos akimis nublukusi juoda spalva. Ji nepasako man nieko, ir aš galvoju, kad ji pyksta ant manęs. Mūsų skirtingos asmenybės, Lea'os ir mano, bet tai yra, dėl ko aš ją myliu.

Aš išeinu už prekystalio ir nuseku ją iki Mangos (Japonų komiksų rūšis) ir pasakų lentynos, kur ji skaito pasakų komiksus pavadintus 'Vaisių krepšelis' . Aš žinau, kad buvo tokia televizijos laida, bet komiksų dar niekada nebuvau matęs.

"Labas, Lea."

Ji linktelėjo galva, ir išspaudė liūdną šypseną savo lūpose. Aš niekada nebuvau matęs jos laimingos iš tikrųjų, niekada. "Ne, Leo. Tai ne tavo kaltė. Niekada nebus tavo. Aš esu tiesiog labai depresuota asmenybė ir tai yra dar vienas dalykas kurį tau reikėtų žinoti apie mane.Aš niekada nebūnu laiminga iš tikro, aš niekada nebūnu patenkinta. Aš tiesiog negaliu, Leo." ji pasakė mano vardą taip liūdnai, kad, man norisi susirasti mažą kampelį apsuptą knygų, kur galėčiau laikyti jos ranką amžinai, kur man nerūpėtų kas dedasi aplinkui mus.

"Lea?" vėl ištariau, tikriausiai dėl to, nes mėgstu kartoti jos vardą.

"Hmm?"

"Neišeik.. arba nedaryk nieko, gerai?"

"Išeiti?" ji paklausė. "Kaip?"

"Tu žinai.Kaip... Tiesiog nedaryk nieko kvailo."

"Aš negaliu to prižadėti."

Aš supratau, aš žinau, kad ji sako tai. Tiesiog aš nenoriu būti nustebintas jei ji išeis, bet ir nenoriu leisti, kad taip nutiktų. Grįžau atgal už prekystalio, nes neturėjau daugiau ką pasakyti ar padaryti ir tada ji grįžo su tuščiomis rankomis.

"Ar tau reikia pagalbos?" paklausiau, "Žinai, su knygų išsirinkimu..?"

Ji pakratė galvą, "Ne. Dabar aš turiu visas knygas kurių man reikia.Aš jau turiu išeiti." ji palinko virš prekystalio užmerkdama akis. kelioms sekundėms jos lūpos sutiko manąsias.

Tada ji apsisuko eiti, ji atrodė skolinga tai, lyg nebūtų norėjusi, kad taip atsitiktų. Arba ji nenorėjo, kad ją pabučiuočiau..