N-18 || su iliustracijomis || 2023
Aukščiausiasis Rivas Drakas Malfoj - ne tik patikimiausias Voldemorto Mirties valgytojas, bet ir slaptas Fenikso brolijos agentas, padedantis nugalėti Voldemortą iš vidaus.
Po sėkmingų mainų su Brolija Aukščiausias...
Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
Hermiona skendo.
Vanduo plūdo iš visų pusių, kol apsėmė galvą, ir ji nebesuvokė, kur esanti. Ji spaudė kažką sau prie krūtinės, nes tas daiktas ėmė gramzdinti ją vis giliau ir giliau, bet Hermiona negalėjo paleisti, žinojo negalinti. Visur aplink buvo tamsu, tik priešais ją kažkas akimirką blykstelėjo, ir ji ėmė plaukti link tos šviesos, tikėdamasi, kad ten paviršius. Ji sudejavo, kai jos galva iškilo virš vandens. Žaibas blykstelėjo.
Kur ji buvo? Kaip čia atsidūrė? Ilgą akimirką Hermiona tik gaudė kvapą, buvo sutrikusi ir pasimetusi, drebėjo nuo apsėmusio ledinio vandens. Tada ji pažvelgė į auksinę taurę savo rankose, ir pamažu pradėjo atsiminti.
Ji buvo Belatriksės saugykloje, kur rado Voldemorto taurę. Kartu su ja čia buvo dar kažkas...
– Hermiona! – ji išgirdo riksmą.
Ji nežinojo, iš kur sklinda garsas, bet sušuko:
– Aš čia!
Ji grūmėsi vandenyje, stengdamasi, kad horokrusas jos nenuskandintų, bet buvo labai sunku.
Tada ji pamatė juos žaibo nušviestame danguje.
Psichus.
Hermiona išplėtė akis ir sušuko:
– Malfojau, kur tu!
Niekas neatsakė. Ji ėmė aklai plaukti į tą pusę, kur, kaip jai atrodė, jį girdėjo. Ji plaukė ir plaukė, ir plaukė, ir atrodė, kad tam nėra galo. Keista, bet Psichai jos nepuolė. Jie visi buvo susirinkę vienoje vietoje.
Štai kur jai reikėjo būti.
– Malfojau! – sušuko ji, plaukdama arčiau.
Staiga ji išvydo grynai baltus plaukus, spindinčius visiškoje juodumoje. Vyras plūduriavo, o Psichai puolė jį iš visų pusių, maitindamiesi jo jausmais. Hermiona plaukė greičiau ir pagaliau jį pasiekė. Sugriebė jį už peties, ir jo siaubo kupinos akys atsigręžė į ją.
– Hermiona... – sušnabždėjo jis be kvapo.
– Aš čia... – patikino jį, stengdamasi išlaikyti ir jį, ir taurę virš vandens. – Malfojau, tau reikia pasiimti savo lazdelę ir išburti Globėją!
Jis ėmė raustis savo apsiaustuose po vandeniu, tarsi tik dabar būtų supratęs, kad ją turi. Malfojus kilstelėjo lazdelę.
– Expecto... Expecto... Patronum...
Lazdelės galas skleidė trumpą šviesos pliūpsnį, bet jis tuoj pat išnyko. Hermiona prisispaudė prie jo arčiau, desperatiškai griebdama jo kūną.
– Tau reikia sugalvoti laimingą prisiminimą! Nagi!
– Expecto... patronum! – sušuko jis, ir jo balsas nuaidėjo erdvėje. Šį kartą šviesos pliūpsnis buvo ilgesnis, bet toli gražu ne pakankamas.
