N-18 || su iliustracijomis || 2023
Aukščiausiasis Rivas Drakas Malfoj - ne tik patikimiausias Voldemorto Mirties valgytojas, bet ir slaptas Fenikso brolijos agentas, padedantis nugalėti Voldemortą iš vidaus.
Po sėkmingų mainų su Brolija Aukščiausias...
Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
Jie tylėdami parkeliavo atgal į namelį ir nekalbėjo net būdami viduje. Hermiona karščiavo, ji norėjo tik atsigulti, bet dar laukė daug darbo. Ji sutiko Drako akis. Jis nenusivilko apsiausto.
– Jau keliausiu, – pasakė jis. – Aš surasiu Voldemortą ir jį nužudysiu.
Hermiona buvo tokia pavargusi. Bet pasakė:
– Aš irgi einu.
– Ne.
Jų amžina valios kova.
– Aš nerizikuosiu tavo gyvybe, – pridūrė jis griežčiau.
– O aš neleisiu tau išeiti vienam.
– Manęs negalima nužudyti, prisimeni?
– Dabar Pats Žinai Kas jau žino apie tavo horokrusą.
– Todėl turi likti čia ir saugoti jį.
Jo žodžiai skambėjo lengvai, bet tonas, kuriuo jis tai pasakė, buvo niūriai tamsus.
Hermiona norėjo paprieštarauti, norėjo, kad viskas vyktų pagal jos norus, bet buvo pavargusi, jos nusilpęs kūnas, rodės, tuoj tuoj susmuks ant grindų. Bet, žinoma, ji negalėjo prašyti palaukti, kol ji pasijus šiek tiek geriau, o būdama tokios būsenos, kokios buvo dabar, žinojo, kad tik apsunkins jam padėtį, o ne padarys ką nors gero. Jis perskaitė jos akyse atsakymą, kurio ji niekada nebūtų ištarusi garsiai.
Ji nekentė savęs už tai. Dar labiau savęs nekentė jam išvykus. Ji jautėsi tuščia ir vieniša, ir jos galvoje nebuvo jokios visatos, kurioje ši netvarka, kokia buvo šis karas, galėtų išsispręsti į gerą pusę – jei Brolija laimėtų, jie nukryžiuotų Draką, o ją kartu su juo, nes nebuvo tokios pabaigos versijos, kurioje ji nestovėtų šalia jo ir nepriimtų visko, kas pasitaikytų jo kelyje, tarsi tai būtų skirta ir jai. O jei laimėtų Voldemortas, dar kartą... Na... Jiems šiaip ar taip nebuvo laimingos pabaigos.
Hermiona niekada nesimeldė, bet dabar meldėsi, kad Drakas greitai, geriausia per artimiausią valandą, surastų Voldemortą ir pagaliau jį sėkmingai nužudytų. Jie darė viską, ką privalėjo, taip, kaip reikėjo. Jei dabar nepavyks, tai jų planas taip niekad ir neišdegs.
Hermiona užmigo ir išmiegojo dvylika valandų.
Pabudusi jautėsi apsvaigusi ir sutrikusi. Namelyje tvyrojo visiška tamsa, tik lauke girdėjosi bangų ošimas, kuris dabar buvo stipresnis nei anksčiau. Ji užsidegė lazdelės galiuką ir apsidairė aplinkui. Drakas dar nebuvo grįžęs.
Vienintelis dalykas, kuris jai neleido siublūkšti kaip balionui, buvo žiedo ant jos piršto skleidžiama šiluma, primenanti, kad Drako neįmanoma nužudyti ir kad ji padarys viską, kad jo horokrusas būtų saugus.
Ji negalėjo pakęsti laukimo, todėl dar šiek tiek numigo. Šį kartą Haris buvo pagrindinis jos košmarų veikėjas, kaltinantis ją, nekenčiantis jos, bandantis palaidoti ją savo tėvų kape. Hermiona rėkė, o garsą slopino žemė, kuria Haris jant jos vertė.
