Eivos Kodas (✔️)

19. Dalis

 Mudu su Dante sustojome miesto centre prie didelio pastato. Pastatęs privačioje aikštelėje mašiną jis akimirką pažvelgė į mane. Žinojau ką jis ketina pasakyti, bet neleisdama jam prabilti atvėriau duris ir išlipau iš mašinos. Šiandien oras buvo iš ties bjaurus. Nespėjus man mirtinai permirkti, Dantė atsidūrė prie mano šono su skėčiu.

- Aš eisiu kartu, - pareiškiau ir jo ranka apsivijo mano liemenį.

- Žinau, - sušnabždėjo man į ausį. - Neketinau tavęs perkalbėti, tik norėjau perspėti, jog mano brolis gali pasirodyti ne toks kokį tu jį įsivaizduoji. Neapsigauk, jis kaip velnias angelo šypsena.

- Nesijaudink, manęs netraukia blogiukai.

- Ak, brangioji, - jo šiltas kvėpavimas pakuteno man odą ir aš sukandusi apatinę lūpą tvardžiausi su noru jį pabučiuoti. - Kas jau kas, bet aš tikrai nesu geras vaikinas.

Šyptelėjau ir vėl nukreipiau žvilgsnį į pastatą. Nežinojau ko šiandien turėčiau tikėtis iš šio susitikimo, bet vyliausi jog du broliai vienas kito nenužudys.

Kai įėjome pro stiklines duris mus iš karto užliejo jaukumas ir šiluma. Čia dirbantys žmonės į mus net nepažvelgė, bet iš karto pastebėjau ne vieną apsaugininką kuris stebėjo kiekvieną.

Mudu iš karto patraukėme į liftą ir Dantė nuspaudė septynioliktą numerį, patį paskutinį. Kai užkilome į viršų pradėjau jaudintis. Dantė negalėjo pasiimti ginklo, bet nuoširdžiai sakant būčiau jaučiusi kur kas saugiau jeigu jis turėtų.

Lifto durims atsivėrus pasijutau taip lyg čia butų atšalę keliais laipsniais. Visas aukštas buvo tamsus ir šaltas. Jeigu kiti aukštai vertė jaustis jaukiai, tai šis buvo atvirkštinis variantas. Be to, apart registratūroje dirbančios merginos nepastebėjau nė vieno slampinėjančio.

Dantė pastvėręs mano ranką pradėjo tempti link sėdinčios merginos. Šviesiaplaukė nuobodžiaudama buvo palinkusi prie savo telefono todėl nė nekrustelėjo mums priartėjus.

- Mes atėjom pas Gabrielių, - ištarė Dantė ir šviesiaplaukė pakėlė akis.

Tankios blakstienos išryškino šviesias jos akis. Ryškiai rausvos lūpos ir pudros perteklius paslėpė visus merginos trūkumus. Kramtydama gumą ji nuvėrė mudu su Dantę ir tuomet žvilgtelėjo į savo planšetę.

- Susitarę? - tingiai ir tuo pačiu lyg mudu būtume ją suerzinę bei atitraukę nuo labai svarbaus darbo.

- Ne, - pareiškė tamsiaplaukis ir blondinė vėl pakėlė akis.

- Tuomet nieko negaliu padėti, ponas Herinsas priima tik iš anksto susitarusius. - išspaudusi dirbtinę šypsena ji vėl nusuko akis.

- Paskambink jam ir pranešk, kad atvyko Dantė Herinsas.

- Paklausyk mažuti, - sumirksėjo savo blakstienomis ir palinko į priekį atkišdama savo D dydžio krūtinę. - Ponas Herinsas dabar turi labai svarbų susitikimą todėl, - ji prikando lūpą ištiesdama jam vizitinę kortelę. - Ateik kai būsi susitaręs.

Dantė pastvėrė mane už rankos ir pradėjo tempti į koridoriaus gilumą. Sekretorė akimirksniu sukruto ir pradėjo šaukti jog mums ten negalima, bet pažvelgus atgal suvokiau jog su tokiais kulniukais ji nesugebės mūsų pasivyti. Kaip ji apskritai gali vaikščioti?

Priartėjus duris, Dantė nė nesiteikė belstis. Jis atvėrė jas ir mudu atsidūrėme iš ties erdviame kabinete. Čia buvo daugiau vietos nei salėje kurioje dirbau prie kompiuterio. O jau maniau, kad mūsų patalpa didelė.

Stovėjau kaip įbesta negalėdama atitraukti akių nuo gražaus interjiero. Šalimais stovėjo graži balta, odinė sofa su stikliniu staliuku. Palei sieną stovėjo stalas su kavos aparatu ir kitais gazuotais gėrimais. Taip pat baras su alkoholiu. O prie pat milžiniško lango iš kurio atsivėrė dieviškas vaizdas sėdėjo jis, Gabrielius. Pailgas stiklinis stalas, o ant jo sustatyti trys kompiuterio ekranai, ir dar nešiojimas kompiuteris. Jis nė nepakėlė galvos kai mudu su Dante įsiveržėme į jo kabinetą.