Eivos Kodas (✔️)

7. Dalis

Šiandien po darbo užsukau aplankyti mamos. Neplanavau to daryti, nes turėjau krūvą kitų darbų, bet norėjau nors kelias minutes pabūti kartu su ja. Jos būklė negerėjo, bet ir neblogėjo. Ji tarsi buvo gyva ir tuo pačiu ne. Kiekvieną vakarą prieš užmiegant įsivaizduoju kaip gaunu skambuti iš ligoninės ir man praneša, jog mama pabudo. Kas kart mane užplūsta vis skirtingos emocijos, bet tiesa buvo ta, jog aš laukiau visai kitokių žodžių. "Mes apgailestaujame, bet jūsų mama..."

Spustelėjau mamos ranką ir pajutau kaip skruostu nurieda ašarą. Nebandžiau jos nusivalyti nes pavargau būti stipri. Norėjau palūžti ir susirietusi į kamuoliuką laukti kol kas nors išspręs visas mano problemas. Tiesa ta, jog niekam nerūpi tavo problemos, o tiems kam rūpi tai tikrai ne iš geros valios.

-          Eiva, labas. – krūptelėjau išgirdusi Neilo balsą. – Nežinojau, jog šiandien ateisi.

Atitraukiau lūpas nuo mamos krumplių ir greitai nusivaliusi skruostą atsisukau. Pasitvarkiau akinius ir šyptelėjau nužvelgdama Neilą. Jis buvo  slaugytojas ir dirbo čia jau antrus metus. Vaikino šviesūs plaukai buvo trumpai nukirpti, o mėlyna slaugytojo uniforma derėjo prie šviesių jo akių.

-          Kaip laikaisi? – jis priėjo prie mano mamos ir patikrinęs aparatus prie kurių ji buvo pajunkta atsisuko į mane.

-          Pamaniau užsuksiu, - išspaudžiau šypseną. – Darbas, stresas, mažai poilsio daro savo, - nuoširdžiai atsakiau ir jis supratingai linktelėjo.

-          Pamaniau, gal norėtum kada nors su manimi pavakarieniauti?

-          Neilai, aš, - išspaudžiau šypseną ir nervingai nusivaliau suprakaitavusius delnus į savo džinsus.

-          Tai ne pasimatymas, - greitai pridūrė ir galėjau prisiekti jo veide šmėstelėjo nusivylimas.

Suspaudžiau lūpas ir dar kartą žvilgtelėjusi į mamą atsistojau. Neilas buvo geras vaikinas ir jis nusipelnė tokios merginos kurį jį mylėtų ir juo rūpintųsi. Deja, aš tikrai neatitikau tų standartų, tačiau nenorėjau jo  skaudinti todėl sutikau kartu su juo papietauti.

Vidinis balsas šnabždėjo jog tai nederama, jog veltui suteikiu jam vilties, bet jis visada būdavo man toks geras. Juk mudu galėtume būti tikrai geri draugai kurie kartais leidžia laiką kartu.

Grįžusi namo radau prilipdytą lapelį ant šaldytuvo nuo Džeremio. Jis ketino likti pas savo draugą Tomą, todėl visas vakaras priklausė tik man. Įsitaisiusi ant sofos įsijungiau kompiuterinį žaidimą ir užsidėjusi ausines pradėjau žaisti.

Kai skrandis pradėjo leisti nemalonius garsus nusprendžiau baigti žaisti ir pagaliau ką nors pasigaminti. Žvilgtelėjau į telefoną ir akimirką man nutirpo pirštai. Penki praleisti skambučiai nuo Dantės.

Drebančiais pirštais nuspaudžiau skambinti ir bandžiau nuraminti savo širdies dūžius. Po apsilankymo ligoninėje pamiršau įsijungti garsą. Buvau tokia išsiblaškiusi jog net nesivarginau patikrinti.

-          Kur tu? – po trečio pyptelėjimo Dantė iš karto uždavė man klausimą.

-          Kas nutiko? – sunerimusi pasidomėjau ir žvilgtelėjau į laikrodį ant sienos. Puse aštuonių.

-          Turi laiko? Norėčiau aptarti naujos operacijos detales.

-          Maniau tą darysime rytoj? – atsisėdau ant kėdės ir prikišau pirštą prie lūpų.

-          Rytoj turėsiu padėti Hariui su nauja sistema, todėl neturėsiu laiko. Galiu atvažiuoti pas tave.

Akimirksniu apsidairiau ir suspaudžiau lūpas. Mano butas buvo toks mažas jog vargu ar Dantė sugebės normaliai apsisukti.