Eivos Kodas (✔️)

11. Dalis

Vis dar mieguista pašokau iš lovos išgirdus savo telefono melodija. Patryniau traiškanotas akis ir nedelsdama atsiliepiau. Mes visada turėjome būti pasiruošę atsiliepti ir atvykti į organizacija.

-          Klausau, - vis dar apsimiegojusi ištariau ir jau siekiau savo džinsų.

-          Ačiū dievui atsiliepei, - atsiduso iš palengvėjimo Robis. Šiandien jis budėjo. – Man reikia paslaugos, liksiu amžinai skolingas.

-          Kas nutiko? – mano žvilgsnis nuslydo į sieninį laikrodį kuris rodė puse dvylikos.

-          Mano sesuo ką tik paskambino, jai prasidėjo gimdymas ir aš pažadėjau ją  nevežti į ligoninę.

-          Nori, kad perimčiau tavo budėjimą? – pasitikslinau jau žinodama atsakymą.

-          Gali?

-          Būsiu už penkiolikos minučių.

-          Ačiū,  tu nuostabi, - pradėjo dėkoti jis, o aš pastvėriau patį pirmą pasitaikiusį megztinį.

Susirišau plaukus į kuodą, pastvėriau akinius ir automobilio raktelius. Dar prieš išlekiant parašiau raštelį Džeremiui ir prilipdžius ant šaldytuvo išlėkiau į lauką. Šiandien nuėjau anksti miegoti nes ryte turėjau pasirodyti darbe, o dabar turėsiu ne tik budėti, bet ir likti dieninėje pamainoje, nes vargu ar kas nors norės su manimi susikeisti.

Man reikėjo kavos, geriausia iš karto dviejų puodelių. Sustojusi stovėjimo aikštelėje, pastvėriau savo daiktus ir patraukiau į pastatą. Kai perėjau apsaugą patraukiau prie lifto ir parašiau Robiui žinutę jog jau gali keliauti nes po minutės aš jį jau pakeisiu.

Vos tik lifto durys atsivėrė žengiau kelis žingsnius ir nespėjus pakelti akių nuo telefono atsitrenkiau į vaikiną. Jau norėjau atsiprašyti Robio, bet kai pakėliau akis išvydau nustebusį Dante.

Vyras regis buvo nuoširdžiai nustebęs. Tiesa pasakius aš irgi. Nemaniau jog jis vis dar bus čia. Juk rytoj jis turėjo iš ryto dirbti todėl vakaras jam turėjo būti laisvas.

Kai atsipeikėjau pabandžiau atsitraukti, bet Dantės ranka atsidūrė man ant liemens ir prisiekiu, mano pilve pradėjo plasnoti drugeliai.

-          Eiva, ačiū, ačiū, - sušuko Robis pasirodydamas ir aš vėl pabandžiau ištrūkti.

-          Kur tu susiruošei? – Robis sustingo regis tik dabar pastebėjęs Dantę.

-          Mudu susimainėm, - greitai pridūriau. – Jo sesei prasidėjo gimdymas ir jis važiuoja į ligoninę.

-          Tai ne, - Dantė pradėjo sakyti ir aš jau žinojau kuo viskas pasibaigs todėl užmyniau jam ant kojos.

O dieve, lyg kokia pradinukė užmyniau ant savo boso kojos. Jeigu būčiau jo vietoje, save jau būčiau atleidusi mažiausiai dešimt kartų.

-          Gerai, keliauk, - ištarė jis ir dabar visas Dantės dėmesys buvo sutelktas į mane. Šūdas.

Robis padėkojo dar mažiausiai keturis kartus kai galiausiai lifto durys užsidarė. Dantė vis dar laikė mane, o aš kaip kvailė spoksojau į jo krūtinę. Čia man vienai pasidarė karšta ar kažkas pamiršo išjungti šildymą?

Staiga Dantė mane paleido ir nieko nesakęs nuėjo. Man prireikė kelių ilgų akimirkų jog sugebėčiau atsigauti. Jis tiesiog ėmė ir nuėjo. Turėčiau džiaugtis ar ne? Tik kodėl jaučiuosi tokia tuščia ir šalta?

Prikandau lūpą suvokusi jog pati esu kalta. Juk nemaniau jog jis mane vaikysis? Tiesa pasakius maniau. Tikėjausi jog mano gyvenimas taps romantinė knyga. Dantei pagaliau nusibodo bėgioti man iš paskos. Juk jis gali turėti bet kurią merginą, kam gaišti laiko su tokia kaip aš?