Eivos Kodas (✔️)

3. Dalis

Pamenu, kai tik sulaukusi penkiolikos, Trevisas, vaikinas iš mano mokyklos, pakvietė mane į savo namuose rengiama vakarėlį. Mama ne itin norėjo mane išleisti, bet tėtis buvo tikras jog aš sugebėsiu savimi pasirūpinti. „Tu protinga, Eiva. Ne tokia kaip kitos tavo amžiaus mergaitės. Tu žinai kas yra atsakomybė dėl to visai nesijaudinu.“

Jis buvo teisus. Tėtis visada būdavo teisus. Jis žinojo, jog aš neprisigersiu, tuo labiau nepadarysiu jam gėdos. Aš nuėjau į tą vakarėlį. Pašokau kelias dainas ir nesulaukusi Trviso grįžau namo. Tiesa buvo ta, jog aš nenorėjau nuvilti tėčio. Jis manimi taip didžiavosi, nenorėjau jog jo veidą papuoštų nusivylimas ir gėda.

Jeigu dabar jis mane matytų, jo veide išvysčiau nusivylimą. Sėdžiu ne pačiame geriausiame bare su vaikinu kurio nepažįstu. Dar nepamirškim pridėti jog esu apsvaiginta. O vaikinas kuris iš pirmo žvilgsnio pasirodė mielas, dabar tempiasi mane iš baro ir velniai žino, ką su manimi padarys.

-          Štai kur tu, - susverdėjau kai Sebastijanas truktelėjo mane prie savo krūtinės. – Ką tu darai su mano mergina? – tas balsas, kur aš jį esu girdėjusi?

Man prireikė daugybės valios pastangų pakelti galvą. Aš tikriausiai mačiau haliucinacija, nes Dantės čia tikrai negalėjo būti. Man teko net užversti galvą jog galėčiau pažiūrėti jam į akis. Tos akys dabar žvelgė į mane ir galėjau prisiekti jose mačiau pyktį. O ne, jeigu dabar jis man atskaitys moralą  už tai ką padariau per operacija, dar netyčia apvemsiu jo batus. Užmerkiau akis jog vaizdas nustotų suktis, bet aš vis dar galėjau jausti kokia netvirta žemė man po kojomis.

-          Tikiuosi turi gerą pasiteisinimą kodėl randu tave nepažįstamojo glėbyje, - piktai ištarė jis ir dar nespėjus atmerkti akių pajutau tvirtas rankas.

Dantė mane išplėšė iš Sebastijano glėbio ir aš nerangiai įsikibus į jo juodus marškinius prisispaudžiau prie tvirtos krūtinės. O dieve, dabar jau viskas aišku kodėl merginos yra  jo apsėstas. Tie pilvo raumenys tikri, o aš jau maniau, kad tai tik fotošopas.  

Vaikino ranka suspaudė mano nugarą ir aš padėjau galvą ant jo krūtinės. Jis skaniai kvepėjo, paprastai tabako kvapas mane erzindavo, bet šis buvo susimaišė su mėtomis.

-          Nenoriu problemų, - pradėjo teisintis Sebastijanas. – Ji padaugino ir aš pasisiūliau ją parvežti namo. Nieko blogo nenorėjau.

Dantės raumenys įsitempė ir aš akimirką nustojau klausytis. Mano kūnas atrodė per sunkus, mielai būčiau išsitiesusi ant žemės, bet vis dar stovėjau ant kojų. O ta suknelė nemaloniai lipo prie mano kūno.

Sumirksėjau suvokusi jog nebejaučiu žemės po savo kojomis. Panika privertė mane įsitempti ir aš pakėlusi galvą išvydau į mane nukreiptą aštrų žvilgsnį. Jo akys tokios gražios, rudos, ne galėjau prisiekti jog jos turi gintarinio atspalvio. Nejaučia prikandau lūpą svarstydama koks būtų jausmas atsiduoti tokiam vyrui kaip jis.

-          Laikau tave, brangioji, - ištarė palinkdamas prie mano ausies.

-          Man bloga, - sumurmėjau vėl užsimerkdama. – Jis mane apsvaigino.

Nenorėjau matyti jo akyse nusvilimo. Tikriausiai buvau vienintelė tokia kvaila ir leidausi apsvaiginama. žinojau jog vėliau tą gėda kurią jaučiu suleis savo dantis giliai į mane. Aš susimoviau, ir Dandė  man tikrai tai primins.

Praėjo kelios ilgos minutės, ar bent jau taip maniau. Tačiau kai vėl atplėšiau akis stovėjau tikrai ne savo bute. Įsistvėriau į Dantės raumeninga ranką ir jaučiau kaip panika užvaldo mano kūną.

-          Nurimk, - sumurmėjo jis atremdamas mane į sieną. – Mašinoje tu atsijungei, ir aš nenorėjau tavęs vienos palikti, todėl parsivežiau pas save.

-          Ačiū, - sumurmėjau giliai įkvėpdama. Net oras strigo gerklėje, o ta suknelė nemaloniai erzino odą, plaukai lipo prie veido ir kaklo.

Apsilaižiau sudžiūvusias lūpas ir pakėliau galvą. Dantė mane stebėjo. Jaučiau kaip karštis plūsteli į mano skruostus, o mano skrandis susitraukia. Ištiesiau rankas norėdama nuo jo atsitraukti, bet jis manęs nepaleido.

Kai vėl atmerkiau akis buvau apsikabinusi klozetą ir bandžiau ištuštinti savo skrandį. Kažkas suėmė mano šviesius plaukus, o aš atgalia ranka nusivaliau burną. Jaučiausi tokia silpna jog net neturėjau jėgų atsistoti.

Pajutau stiklinę prie savo lūpų ir švelnų raginimą atsigerti. Dantė, jis vis dar buvo su manimi. Žinoma, juk jis rūpindavosi visais.

Mano žvilgsnis nuslydo į baltus marškinius kuriuos vilkėjau. Negalėjau prisiminti jog būčiau persirengusi ir tą akimirką sulaikiusi kvėpavimą pažvelgiau į Dantę. Jis klūpėjo šalia manęs vis dar suėmęs mano  plaukus.

-          Kiek valandų? – sugebėjau tik tiek ištarti. Gėda ir kaltė jau dabar mane kankino, tad net nenorėjau pagalvoti kaip jausiuosi kai atsigausiu.

-          Puse keturių, - paleidęs mano plaukus jis švelniai pradėjo masažuoti man kaklą. -Kaip jautiesi?

Papurčiau lengvai galvą nenorėdama daugiau kalbėti. Vis dar jaučiausi silpna ir dabar nenorėjau galvoti apie gėdą ir savo savigarbą. Dėl to galėsiu pradėti stresuoti kai nesijausiu lyg patrenkta sunkvežimio.

Leidausi Dantės paimama ant rankų. Jo glėbyje jaučiausi tokia mažytė, trapi. Jo tvirtas kūnas akimirkai leido man pamiršti jog privalau būti stipri. Šiandien sau tai galėjau leisti, bet rytoj privalėsiu vėl tapti ta nepalaužiama Eiva. Ne dėl savęs, bet dėl Džeremio.