Eivos Kodas (✔️)

9. Dalis

Dantė sustojo pirmoje pasitaikiusioje parduotuvės stovėjimo aikštelėje. Ištraukiau ausinę ir atjungusi nuo sistemos ištiesiau vaikinui atmintinę. Pastvėręs atmintinę jis perbraukė pirštais per savo plaukus ir pažvelgė į mane.

Nervingai pasitryniau delnus į savo suknelę ir nudūriau žvilgsnį į savo pirštus. Išdavikė širdis pradėjo plakti greičiau, o mano kvėpavimas pasidarė tankesnis. Prikandau lūpą prisiminusi bučinį. Turėjau dabar galvoti tikrai ne apie tai, bet mūsų bučinys buvo dar visai šviežias ir aš galėjau prisiekti jog vis dar jaučiu jo lūpas ant savųjų.

Mano dėmesį patraukė garsas ir pakėlusi galvą suvokiau jog Dantė atitraukė sėdynę. Jo alkanos akys nuslydo mano kūnų ir sustojo pasiekus akis. Mudviejų žvilgsniai susipynė ir aš sulaikiusi kvėpavimą laukiau. Ko? Pirmo jo ėjimo?

Velniop tai.

Atsisegiau saugos diržą ir nelaukusi jo pakvietimo pasikėliau suknelę ir atsisėdau ant jo kelių.

Kvaila idėja. Silpnas balsas galvoje šnabždėjo jog darau klaida, bet man nusibodo elgtis gražiai. Pavargau nuo taisyklių kurias pati ir susikūriau. Žinojau jog Dantė manęs neįskaudins. Jis nebuvo Liamas ir man atsibodo bėgti nuo visų vaikinų kurie tik parodo man dėmesį.

-          Noriu tavęs, - sušnabždėjo Dantė nuspausdamas mano skruostus.

Linktelėjau nes bijojau jog balsas išduos kaip stipriai jaudinuosi. Dantė delsė tarsi duodamas man pakankamai laiko atsitraukti, bet aš nenorėjau. Tik ne dabar.

Atrodė jog žvelgiame į vienas kitą visą amžinybę. O tuomet Dantės lūpos susidūrė su manosiomis. Nieko švelnaus nebuvo. Jaučiau kaip jis trokšta mane valdyti, turėti visą ir tai sutilpo į bučinius nuo kurių jaučiausi lyg apsvaigusi. Mudviejų liežuviai pynėsi ir man pradėjo trūkti oro, bet negalėjau atsitraukti. Turėjau numalšinti tą keistą jausmą krūtinėje kuris tarsi išalkęs žvėris troško daugiau nei sau to galėjau leisti.

Tai klaida, didžiulė klaida ir aš žinojau, jog tas menkas balsas galvoje yra teisus. Bei nei aš, nei Dantė neketinome sustoti.

Jo lūpos nuslinko ant mano kaklo, o šiltos rankos suspaudė mano šlaunis.

Ar aš tikrai ketinu būti kaip Zoja kuri permiegojo su Dante?

O taip, ir dėl to galėsiu jaudintis vėliau.

Tačiau kai mano pirštams nuslydus ant vyro marškinių sagų, pajutau jo delsimą. Jis suėmė mano plaukus ir šiek tiek palenkė galvą jog mudviejų žvilgsniai susidurtu. Lyžtelėjau lūpas ir atrėmiau rankas ant jo krūtinės. Mačiau jo aistrą, troškimą išlaisvinti mane iš šios suknelės, tačiau jis delsė.

-          Važiuojam pas mane, - sušnabždėjo ir mano galvoje balsas pasidarė garsesnis.

Po galais Eiva, ką tu darai?

-          Negaliu, - ištariau pakimusiu balsu. – Turiu grįžti namo.

Jam paleidus mano plaukus aš vėl priglaudžiau savo lūpas prie jo. Dantė atsakė į bučinį akimirksniu, bet šį kartą jis neskubėjo, ir po kelių akimirkų atsitraukė. Mudviejų kaktos lietėsi, jaučiau jo kvėpavimą ant savo lūpų ir norėjau šią akimirką paskęsti jose. Tai galėjo būti trumpas nuotykis po kurio apsimestume jog nieko nenutiko. Tai trūktų daugiausiai penkiolika minučių. Nereikėtų likti nakvoti, ryte valgyti pusryčių, ir nebūtų nemalonių atsisveikinimų. Būtent to aš ir norėjau, bet ne Dantė.

-          Nenoriu su tavimi turėti sekso automobilyje, - sušnabždėjo vis dar nepaleisdamas manęs. – Važiuojam pas mane, nagi, Eiva.

Suraukiau kaktą ir giliai įkvėpiau. Man patiko kaip skambėjo mano vardas iš jo lūpų, bet šio jo noro patenkinti negalėjau.

-          Turiu grįžti, Džeremis vienas.

-          Ar jis ne per didelis turėti aukle?

-          Liaukis, - atsitraukiau šiek tiek ir pažvelgiau jam į akis. – Tai buvo prasta mintis.

-          Kuri dalis? – kilstelėjo antakius ir aš išsižiojau, bet nespėjus prabilti nes  jis pirštais palietė mano lūpas. – Nesigailiu nė vienos akimirkos. Tu graži, protinga ir aš noriu nueiti su tavimi pavakarieniauti.

Papurčiau galvą, bet Dantė pastvėrė mane už sprando ir prisitraukęs vėl pabučiavo. Te reikėjo kelių sekundžių jog ištirpčiau jo glėbyje. Jaučiausi kaip su mauta paauglė kuri pradeda jausti plasnojančius drugelius savo pilve.

Prakeikti hormonai.

-          Dante, - sušnabždėjau į jo lūpas.

-          Ko tu nori? Romantikos? Pasimatymų? Sakyk Eiva ir aš...

-          Aš nenoriu santykių, - pertraukiau jį. Negalėjau jam papasakoti apie Liama.

Dantė pažvelgė į mane ir galėjau būti tikra jog jo akyse įsižiebė kibirkštis sužinoti kodėl jį atstumiu. Žinojau, jog jis dabar bandys kapstytis po mano praeitį, bet buvau visiškai tikra nieko neras. Jis manys jog dėl mamos atsisakau asmeninio gyvenimo. O gal  susies tai su mano tėvo mirtimi. Vienaip ar kitaip jis nesužinos apie Liama, nes vienintelis žmogus kuris jam galėjo pasakyti buvo Džeremis.

Dantė paleido mane ir aš akimirką padelsusi grįžau ant savo sėdynės. Nenorėjau pripažinti, bet nusivylimas smogė į krūtinę ir aš suspaudžiau lūpas. Galėjau pasinaudoti vienintelę man suteikta progą, bet ją išmečiau per langą. Deja, tai buvo teisingiausias sprendimas. Dantė buvo mano viršininkas, aš jį mačiau dažniau nei savo brolį. Apkalbos būtų greitai pasklidusios, buvau tikra jog Zoja kuri stebėjo mudu tikrai nepraleis progos pakomentuoti tai kas nutiko. Ji matė kaip Dantė prirėmė mane prie sienos ir prispaudė savo lūpas. Ji girdėjo garsus kuriuos leidau jausdama jo tvirtas rankas ir karštus bučinius. O dieve, ji viską matė ir girdėjo.

-          Parvešiu tave namo, - atsikrenkštė jis ir aš nusukusi žvilgsnį į langą linktelėjau.

Kai įžengiau į savo butą susmukau ant sofos. Prisitraukusi kelius apkabinau juos ir atsidusau. Aš norėjau Dantės, kas nenorėtu tokio vyro? Bet ar buvo verta rizikuoti? Juk galėjau ne tik susigadinti reputacija, bet ir prarasti darbą. Ir visgi aš jo troškau.