✓ 𝐥𝐨𝐯𝐞-𝐬𝐢𝐜𝐤 𝐠𝐮𝐚𝐫𝐝𝐢𝐚𝐧 [dark psychopath] | 𝘓𝘛𝘜

𝟢𝟣.

𝘚𝘠𝘉𝘐𝘓𝘓𝘌

Tiksliai suskaičiuoju, kad jau penktą kartą persibraukiu juodu pravedimu smarkiai perdažytas akis, atsidūstu ir nudelbiu galvą. Priešais sėdintis vyras, dėvintis tamsiai mėlynos spalvos uniformą, kurios atlapuose įrėžtas šerifo Lijamo Heriso vardas atsikrenkščia, susideda rankas ant metalinio stalo ir vėl pamėgina:

– Sibile, mums reikia, kad dar kartą kuo smulkiau nupasakotum tai, kas įvyko.

Net ir bepročiui būtų aišku, kad kreipiamasi į mane, o aš nesu kvaila. Lijamas ramiai laukia atsakymo, nesižvalgydamas po patalpą, tačiau aš vilkinu laiką.

Nenoriu vėl apie tai galvoti – aš pernelyg daug kartų pasakojau to įvykio versiją ir nuo to man darosi bloga.

Atlošiu kaklą, apžvelgiu vos dvidešimties kvadratinių metrų pritemdytą patalpą, kurioje tėra tik tas šaltas metalinis stalas, dvi kėdės (nors prisiekiu, prieš savaitę čia stovėjo ir trečia) ir dvipusis veidrodis.

– Nesuprantu, ką dar norite žinoti, – suburbu, atsilošdama kėdėje ir susikryžiuodama rankas po krūtine.

– Viską, kas nutiko tą rugsėjo septynioliktosios naktį.

Purkšteliu lūpomis ir įpinu pirštus į kaštoninių plaukų sruogą. Sukinėdama suskilinėjusius galiukus tarp smiliaus, viduriniojo piršto ir nykščio kurį laiką spoksau į lubas.

Taip, žinau, tai blogas įprotis ir vieną gražią dieną būsiu plika – tik gaila, kad to niekada negirdėjau iš savo šeimos (tų, kurie turėtų būti artimi ir asocijuotis su šiluma gyvenime), tad man nė motais ką pasakytų kažkoks kitas žmogus.

– Ką gi. Rugsėjo septyniolikta, – prabylu, kai šerifas Lijamas iš kišenės išsitraukia nešiojamąjį diktofoną.

– Juk neprieštarauji? – jis perklausia, atsargiai stumtelėdamas jį iki stalo vidurio.

Papurčiusi galvą, stebiu kaip jis spusteli raudoną mygtuką ir išberia monotonišką protokolo frazę, reiškiančią dar vienos liudytojos parodymų tikslumą.

Tikrai vimdo.

– Gali pradėti. Noriu, kad šį kartą viską apibūdintum kaip įmanoma tiksliau ir smulkiau.

Jis nepatenkintas – matau tai iš jo surauktos antakių linijos. Pirmus tris kartus, kai mėgino mane prakalbinti, nieko nepešė, todėl šį sykį elgiasi gražiai.

Pirmąjį, kaip tikra mažvaikė, tiesiog praverkiau, antrąjį, net ir prijungta prie lašelinių, buvau per silpna kalbėti ir struktūrizuoti sakinius, o trečiąjį pernelyg susijaudinusi, kai sužinojau, kad viskas taip rimta.

Praėjo trys savaitės.

Būtų negražu, jei susimaučiau ir ketvirtąjį.

– Gerai. Rugsėjo septynioliktosios vakarą po vakarienės jau ketinau grįžti į savo kambarį, kai mane sustabdė auklėtojos. Pasirodo, Polė ir Henrieta nupirko man gimtadienio tortą, kadangi tą buvo mano gimtadienis. Man suėjo aštuoniolika, valio. Žinoma, gestas buvo gražus, bet nežinau kaip kuriai nors iš jų netoptelėjo, kad tortas buvo šokoladinis, o aš alergiška šokoladui. Žodžiu, jos pridegė man aštuonioliką žvakučių, jas užpūčiau, tačiau torto nė pirštu nepriliečiau. Turbūt Henrieta pagalvojo, kad aš nepataisoma kalė ir nesu dėkinga už tokį sunkų triūsą. Boba tikėjosi padėkos – už ką? Už alergijos tausojimą? Ji niekada manęs nemėgo, – purkšteliu, suspausdama pirštus į kumščius džinsinio švarko kišenėse.