✓ 𝐥𝐨𝐯𝐞-𝐬𝐢𝐜𝐤 𝐠𝐮𝐚𝐫𝐝𝐢𝐚𝐧 [dark psychopath] | 𝘓𝘛𝘜

𝟢𝟩.

𝘚𝘠𝘉𝘐𝘓𝘓𝘌

Ant verandos turėklo krašto tupi maža zylė. Ji sučirškia, kapsteli snapu numestą batono gabaliuką ir įnirtingai smulkina numestą duoną. Stebiu tą paukštelį jau bene penkias minutes – dvigubai ilgiau užtruko apskritai pastebėtį zylę, sutrupinti baltą duoną, atsargiai ištipenti iš verandos ir įsitaisyti virtuvėje, tyliai stebint ar mažylė priskris pasistiprinti.

Kol ji pusryčiauja, pati susiveikiu kažką užkąsti. Nieko nevalgiusi nuo vakar popietės, turėčiau būti išbadėjusi, tačiau taip nėra. Skrandžio spazmai, turėję kelti man nežmonišką alkį, nesiruošia pasirodyti, tad iš šaldytuvo išsitraukiu braškių skonio jorgutą ir nuplėšiu jo pakuotę.

Sudrimbu prie valgomojo stalo, užsikeliu kojas ant priešais stovinčios kėdės ir pradedu judinti pėdas. Įsmeigiu šaukštą į tirštą masę, iškabinu jį ir puolu gardžiuotis. Niekada negalvojau, kad taip vertinsiu tylą, tačiau penkioliką metų Vinčesterio našlaičių prieglaudos valgykloje girdėdama nuolatinį našlaičių keliamą triukšmą, kažkodėl to pasiilgstu.

Nemoku gyventi ramybėje – tarsi mano pačios siela reikalauja chaoso.

Atsidūstu srėbdama dar vieną šaukštą, kai išgirstu viršuje aidinčius žingsnius. Šypteliu pati sau užsikeldama dešinę koją ant kairiosios ir atlošiu sprandą, kai į virtuvę įžengia Klėjus Deivisas. Vyras dėvi treningines kelnes ir prigludusią palaidinę, jokių batų. Pažvelgusi į savo pačios plikas pėdas, nejučia perbraukiu ryškiai raudonai nulakuotus kojų nagus.

Šitų namų išplanavimas, o ypač virtuvės dizainas, kiek keistas. Valgomasis stalas įrengtas už durų perėjos į koridorių, todėl įėjęs žmogus nepastebėtų kažko sėdinčio už stalo. Šaunumėlis, mislįju stebėdama juodų paakių gaubiamas vyro akis, net nepamačiusias manęs.

Deivisas įeina į virtuvę ir išsyk nuskuba prie virdulio. Stebiu kaip vyras išsitraukia puodelį, puola trauktis kavos pakelius iš spintelės, kai jo rankos užkliūva už stalčiaus šalimais. Lukštendamas sidabrinę plokštelę, jis susiverčia porą baltų tablečių į burną ir godžiai užsigeria vandeniu. Išdavikiškai spoksau kaip juda vyro kaklo raumenys, kaip godžiai išsišovęs Adomo obuolys peristaltiškai juda oda.
Nuryju seiles ir sujudinu kojas, pagaliau prabildama:

– Labas rytas.

Deiviso ranka, ištiesta ties virdulio įjungimo mygtuku, nevalingai užkliūna už stiklinės. Persigandęs jis atsisuka į mane, išsyk atsidūsta ir suniurna:

– Kiek laiko čia sėdi?

Klėjus įsirėmia virtuvės stalviršio. Tyčia įsmeigiu šaukštą į jogurtą, kankinamai lėtai pasikeliu jį prie lūpų ir atsargiai aplaižau. Kaip ir tikėtąsi, vyras seka kiekvieną mano judesį savo akimis. Kai švysteliu pliką koją šiek tiek aukščiau, jo rega išsyk susifokusuoja ties mano pėdomis.