✓ 𝐥𝐨𝐯𝐞-𝐬𝐢𝐜𝐤 𝐠𝐮𝐚𝐫𝐝𝐢𝐚𝐧 [dark psychopath] | 𝘓𝘛𝘜

𝟤𝟩.

𝘚𝘠𝘉𝘐𝘓𝘓𝘌

Deivisas pažvelgia į laikrodį ant riešo ir stipriau užsisiaučia paltą ant pečių. Nors nepakenčiu žiemos, šiąnakt labiau net bet kada žaviuosi puriomis sniego putomis miško papėdėje. Cypteliu iš nekantrumo, kai atsukęs riešą, vyras patikina, kad iš tikrųjų liko vos minutė. Klėjaus dovanotu žiebtuvėliu kartu užsidegame keturias bengališkas ugneles ir pažvelgiame į tolumą.

– Ar Perte žmonės šaudo fejerverkus Naujųjų naktį? Juk mes taip toli, ar tikrai ką nors matysim? – trypteliu kojomis ir pradedu žvalgytis po rūškaną dangų.

– Tiesiog žiūrėk, – jis šypteli, brūkštelėdamas palaidą plaukų sruogą man už ausies.

Prisilietimo pojūtis išblėsta, kai naktinį dangų nuspalvina pirmosios raudonų, žalių ir baltų dujų spalvos. Grožėdamasi reginiu net nepajuntu kaip nužengiu nuo verandos laiptelių ir pradedu eiti link įvažiavimo. Girdžiu paskui save girgždančio sniego pėdsakais atslenkantį Klėjų. Kai vyras apglėbia mano pečius dilbiu, atlošiu galvą ir, pažvelgusi į jo išvešėjusią barzdą, sušnabždu:

– Su Naujaisiais metais, Deivisai.

– Su Naujaisiais, Sibe, – jis apsuka mano smakrą, nykščiu perbraukia apatinę lūpą ir apsilaižo savąsias.

Pastaroji savaitė turbūt buvo sunkiausia iš visų beveik trijų mėnesių. Aš pavargau laukti net ir menkiausio įrodymo, nebeturiu jėgų vaidinti stiprią, nebegaliu apsimetinėti auka jei tai reikš, kad Klėjus patikės manimi.

Aš neturiu ateties.

Tad nelaukiu jo ėjimo, tiesiog stybteliu ant pirštų galų ir supinu mūsų lūpas. Klėjus išsyk dilbiu suspaudžia mano petį ir pagilina bučinį. Kai jo liežuvis įsliuogia ant manojo, mano rankoje tirpstančios bengališkos ugnelės nukrinta ant žemės. Mėginu atsiduoti jo glamonėms, iš visų jėgų bandau įsipainioti į tą lūpų skonį, tačiau tas šleikštus balsas galvoje neduoda man ramybės.

Prisipažink jam.

Tarsi išgirdęs ką galvoju, Deivisas atplėšia lūpas, šypteli į ant žemės nukritusias bengališkas ugneles ir kokią sekundę spokso kaip žiežirbos mąžta.

– Neturėtum šiukšlinti, – jis šnirpšteli.

Nubraukiu užkritusią snaigę nuo jo blakstienų, suvokusi, kad bučinio miražas baigėsi ir kuo rimčiau pažvelgiu į jį.

– Vargiai sukelsi miško gaisrą nuo vienos žiežirbos.

– Arba nuo cigaretės – tam reikia daug daugiau liepsnos, – jis paantrina, tačiau matau kaip išsiplėčia jo akių vyzdžiai, kai nekaltai trūkteliu pečiais.

Klėjus atšlyja nuo manęs, lukteli kol sudegs jo laikomos bengališkos ugnelės ir pakelia manąsias. Tada teatrališkai perverčia jas rankose ir pažvelgia į mane. Fejerverkų šūvių sukelti garsai paaštrėja, dangus išryškėja gražiausiomis spalvomis, tačiau aš nepajėgiu net sumirksėti.