Sveikimo kelionė

1

Viskas. Dugnas. Reikia pagaliau kažką keisti... - galvoja Abigailė eilinį kartą sėdėdama ant grindų geriausios draugės Deimantės kambaryje. Akys paraudusios ir patinusios nuo išgerto alkoholio ir nesibaigiančių ašarų. Eilinis konfliktas su mylimuoju ir šįkart ji jau rimtai galvoja apie skyrybas. Kodėl ji niekada nepasimoko? Vos už šešių valandų, keltis į darbą, o ji girta ir dar geria. Žvalgosi po kambarį. Nepalyginsi su Karolio, draugės butas jaukus, modernus, nors ir nedidelis. Deimantė leido Abigailei įjungti savo grojaraštį, tad iš Deimantės kompiuterio garsiai groja muzika.

Deimantei pabosta žiūrėti jau nežinia kelintą Abigailės savigailos spektaklį, tad pati imasi guosti merginą, sakydama, kad paskutinis jos išrinktasis jai jau iš pradžių nepatiko. Abi kalba garsiai, perrėkdamos muziką.

 - Nesuprantu, kaip po šitiek nesėkmingų santykių gali tikėti paistalais apie amžiną meilę, - stebėjosi Deimantė. - Tokia meilė neegzistuoja...

- Bet jis iš pradžių buvo toks geras, globėjiškas, - vaitoja Abigailė, užsidengdama rankomis veidą, - Negailėjo man nei dovanų, nei laiko. Nors pinigų jam užteko tik maistui, jis labai dėl manęs stengėsi.

Mergina matė jame savo tėtį, galbūt dėl to taip Jis visada ją išklausydavo ir apsikabinus ji jausdavosi globojama ir saugoma. Jiems sėdint ant sofos susiglaudus, geriant kavą ir žiūrint televizorių jis pasakodavo jai istorijas iš savo vaikystės. Ji taip įsijausdavo į jo pasakojimus, kad net nematydavo ir negirdėdavo televizoriaus.

- Iš pradžių jie visi geri, - pavarto akis Deimantė.

- Jis buvo kitoks... Tačiau vėliau prasidėjo pavyduliavimai ir kontrolė, - siekdama dar vieno butelio kalba, - Karoliui vis vaidenosi, kad duoduosi su kitais. Pradėjome išvien pyktis.

Abigailė negali sulaikyti ašarų, prisiminus, kaip jiems mylintis Karolis būdavo šiurkštus ir net nepaklausdavo ar jai neskauda, nereaguodavo į prašymus elgtis švelniau. Reaguodavo tik į saugų žodį. Be jo, intymumas tarp jų būtų neįmanomas, tikra kančia.

- Tau šiandien užteks, - subara pastebėjusi, kad Abigailė nepasivargina įsipilti gėrimo į taurę, geria tiesiai iš butelio.

- Tu nieko nesupranti, - sušnypščia Abigailė, godžiai gurkštelėdama, - Jis mane išvadino pačiais bjauriausiais žodžiais ir trenkė į veidą. Koks vyras taip galėtų pasielgti?!

- Jis tikras šiknius, nevertas tavęs. Kai išsiskirsi bus skaudu, paskui pelengvės. Iš viso, kam tau toks ubagas reikalingas? Jei kaltina tave neištikimybe, greičiausiai pats tave ir išdavinėja. Taip jau daro neištikimi - kalbėdama glosto draugės plaukus ir šiltai apkabina. Leidžia Abigailei išsiverkti jai ant peties.

- Išdavystės nė už ką neatleisčiau. - verkšlena. - ką aš padariau, kad daugelis tik ir taikosi mane įskaudinti. 

- Tu akyliau jį stebėk. Manau tikrai pamatysi akivaizdžių ženklų. Ir nesižemink dėl tų kurie tavęs nevertina. nei vienas vyras nevertas tavo ašarų.

Abigailė jau nebesivaldo. Jos pirštai atsiduria Deimantės plaukuose, tvirtai apkabinusi draugę glosto jos plaukus nė kiek nesigėdydama verkia lyg būtų ką palaidojusi. Abigailė pagalvoja, kad norėtų ir kiek kitokios paguodos iš Deimantės, tad atsitraukusi pažiūri jai tiesiai į akis ir nusišypso, Pajunta, kaip nurausta, lyg dvylikametė kai simpatija pirmą kartą paima už rankos, ir pirštai tiesiog dilgčioja nuo prisilietimo. Abi supranta viena kitą be žodžių. Švelnūs, nors ir nedrąsūs prisilietimai tarsi įelektrina aplinką. Merginos neatitraukia akių viena nuo kitos, abiejų akys patamsėjusius nuo geismo. Vyzdžiai išsiplečia vos palikdami vietos tamsiam rainelės žiedui. Aistra tiesiog tvyro ore dar iki merginoms pasibučiuojant. Jos lieka vienais apatiniais.