Sveikimo kelionė

8

Erikas visą naktį miega neramiai, kamuojamas blogos nuojautos, blaškosi. Galiausiai nusprendęs nebesikankinti keliasi, nors dar tik pusė penkių ryto. Žmona sunerimusi paklausia kas atsitiko, bet šis nieko nesako. Ji išverda vyrui žolelių arbatos ir toliau kamantinėja. Galiauisiai jis pareiškia, kad nepasitiki Deimante, paminėdamas, kad vakar, kai ši buvo pas juos jautėsi "ne ta dvasia". Sandra nesupranta, ką jis turi galvoje, bet nekomentuoja. Abiems nutilus šis pradeda skaityti Bibliją, o žmona pradeda ruošti pusryčius. Taip, geriausias būdas pradėti dieną - nusprendžia Erikas

Po valandos pavalgyti nusileidžia ir Abigailė. Klausiamai žvilgteli į tėtį skaitantį Bibliją. Vyras nusišypso dukrai ir užverčia Bibliją, kad Abigailė nesijaustų nepatogiai.

- Gali skaityti, man netrukdo - šypteli Abigailė.

- Tikrai? Nenoriu, kad jaustumeisi napatogiai. - rūpestingai pasitikslina.

- Viskas gerai, skaityk tu ką nori. Juk aš neteisiu tikinčių žmonių kol jie nepradeda to kišti man. Labiausiai mane erzina gatvės evangelistai.

- Suprantu. Tokių nėra daug. Bet labai reiškiasi, todėl atrodo, kad daug. Gal galėtum šiandien grižti namo anksčiau? - paprašo tėtis ir Abigailė puikiai žino dėl ko.

- Žinoma.

Darbe Erikas akivaizdžiai išsiblaškęs ir Sandra ne juokais sunerimsta, nepaisant jo tikinimų, kad viskas gerai. Negali išsiduoti, kad galvoja apie šio vakaro staigmeną jai. Ši galiausiai pasiduoda ir nebeklausinėja. Juk visiems būna visokių dienų. Kada nors papasakos, jei tai svarbu. Nesupranta tik kodėl Deimantė kelia įtarimą jos vyrui. Pati nepastebėjo nieko neįprasto ir jokios "ne tos dvasios" nejautė. Juk pažįsta ją ne pirmus metus ir žino, kad ji ir Abigailė geros draugės.

Abigailė, nors ir susitaikiusi su Karoliu jaučiasi įsitempusi šiems vaikštant prie upės su kavos puodeliu rankose. Šis laikydamas jos ranką atsiprašo už nepagrįstus kaltinimus, bet neištikimybės šešėlis temdo jos mintis. Norėtų pasakyti, bet nenori gadinti santykių.

-  Ar viskas gerai? - pasidomi Karolis.

- Taip. Tiesiog prisimenu kaip mes sutarėme pačioje santykių pradžioje. Kai viskas buvo tobula.

- Suprantu. Aš klydau. Per daug pavydėjau. Tiesiog, nenoriu tavęs netekti ir kiekvienas vaikinas man atrodo kaip konkurentas - paaiškina. Juk supranti, kad mano meilė tau beribė.

- Aš myliu tik tave. Kiti man neįdomūs. - Ištaria žiūrėdama tiesiai jam į akis ir apkabina. Akyse susikaupia ašaros, bet ji neleidžia joms prasiveržti. Meilė, rodos tokia stipri, kad jokie konfliktai negali išskirti.

Jiems bevaikštant ateina laikais ruoštis į srautinę paskaitą ir Abigailė paprašo vaikino, kad ją palydėtų. Ji norėtų tikėti, kad Karolio meilė jai beribė bet dėl Deimantės mėtomų užuominų tuo labai abejoja. Prie pat įėjimo į universitetą durų šis prasitaria, kad pats norėtų studijuoti, bet žino, kad aukštasis jam nepasiekiamas.

- Kada nors, mylimasis. Viskas įmanoma kai labai to nori. Pasimatysime rytoj.

- Taip, pasimatyime rytoj. Sėkmės paskaitoje - atsisveikina pabučiuodamas ją.

Abigailė nuskuba į paskaitą. Dėstytojo dar nėra, bet auditorija jau atrakinta ir visi studentai jau vietuose. Ji nemaloniai nustemba, pastebėjusi, kad vienintelė laisva vieta prie Natanielio. O juk visai nevėluoja. Na, ką darysi, tenka sėsti prie jo. Apsižiūrėjusi auditorijoje pastebi, kad Deimantė nepasivargino ateiti. Parašo draugei griežtą žinutę. Srautinėse paskaitose į lankomumą nėra griežtai žiūrima, tad Deimantė, kaip jaunas mėnulis pasirodo vieną, daugiausia du kartus per mėnesį, ir tai tik tada kai Abigailė jai atskaito griežtą pamokslą, dažnai ir pakeltu balsu. Atėjusi dažniausiai snūduriuoja ir apsimeta, kad klausosi.